„Seddon Atkinson“ – sunkvežimių istorijos riteris

1976 m. Anglijoje buvo išrinktas pirmasis Europos „Metų sunkvežimis“. Tuomet nugalėtojų laurus gavo ne kaip dabar įprasta vienas iš šiandieninio didžiojo septyneto gamintojų, o jau nebeegzistuojančios bendrovės „Seddon Atkinson“ 200 serijos sunkvežimis. Tuo metu tai buvo stiprus gamintojas ir toks rezultatas nieko ypatingai nenustebino, juolab kad konkursas dar nebuvo tapęs tarptautiniu. Tačiau laikas bėgo ir šio didžio gamintojo vardas tapo pamirštas.

Nuo konvejerių seniai neberieda „Seddon Atkinson“ sunkvežimai, tad pamatyti juos gatvėse nėra lengva. Besilankantys užsienyje įvairiose automobilių parodose ir muziejuose dar gali išvysti šios markės automobilius ir ten artimiau susipažinti su šiuo gamintoju. Mes taip pat galime pabandyti užmesti akį į 99 metus trukusios kompanijos istoriją ir prisiminti jos pakilimus bei nuosmukius.
 
„Atkinson“
„Atkinson and Co“ bendrovę įkūrė britai broliai Henry ir Edvardas Atkinsonai. 1907 m. Edvardas Atkinsonas Prestone pradėjo savo verslą – prižiūrėjo bei montavo garo variklius. Perpratęs jų specifiką, jis sukūrė savą garo variklio modelį, o 1916 metais broliai pasigamino pirmąjį 6 tonų bendrosios masės garu varomą sunkvežimį.
 
Po pirmojo pasaulinio karo pagerėjus kelių infrastruktūrai ir vežimo verslui įgavus didesnę reikšmę, vežėjai pradėjo dairytis vis galingesnių transporto priemonių. Tuo metu kompanijos variklių tiekėjas „Gardner“ galėjo pasiūlyti tik 120 AG modelį. „Atkinson“, siekdama atsiliepti į šį vežėjų šauksmą, ėmė dairytis motorų gamintojų svetur, ir netrukus rinkoje pasirodė jų mašinos su 150 AG „Daimler“ varikliais. Nuo tada brolių Atkinsonų įkurta įmonė pradėjo orientuotis į sunkiuosius sunkvežimius, naudojančius vis galingesnius variklius.
 
 Kelių riteriai
1949 m. brolių bendrovė atnaujino sunkvežimių dizainą ir panaudojusi naujas technologijas ėmė gaminti juos dar galingesnius. Štai tuomet pirmą kartą ant naujos sunkvežimių serijos „Knight of the Road“ (kelių riteris) automobilių radiatorių imta montuoti riterio ženkliukus. Skirtingos paskirties modeliai turėjo juos skirtingus. Sidabriniu riteriu buvo žymimas vilkikas, juodu – bortinis sunkvežimis, auksiniu – savivartis arba betonvežis. Su šia serija „Atkinson“ bendrovė Jungtinėje Karalystėje tapo sunkiųjų transporto priemonių gamybos lydere. Dar labiau šioje pozicijoje ji įsitvirtino sukūrusi vieną iš didžiausių pokario Europoje „monstrų“ sunkvežimių istorijoje.
         
„Omega
„Atkinson Omega“ – ypatingas 6x6 ratų formulės vilkikas, skirtas važinėjimui per dykumas ekstremalioms sąlygoms, buvo sukurtas 1957 m užsakius Saudo Arabijos naftos kompanijai „Aramco“. Tuo metu arabų naftos verslovės jau buvo susipažinusios ir su prancūzų „Berliet“, ir amerikiečių „Marmon-Herrington“ milžiniškais sunkvežimių modeliais, tad žinojo ko nori ir kas gali tuos norus išpildyti.
 
Atkinsonų „Omega“ turėjo 12 l darbo tūrio „Rolls-Royce“ C6.SFL variklį su turbina, kuris jėgą į ratus perduodavo per 8 laipsnių automatinę pavarų dėžę. Variklio galia siekė 333 AG. Didžiausias šių sunkvežimių išskirtinumas buvo tas, kad jų masė kartu su kroviniu siekdavo 90-100 t. Vėliau į juos buvo pradėti montuoti ir kitų gamintojų (daugiausia „Cummins“) varikliai ir pavarų dėžės. Patikima konstrukcija ir jos galimybėmis buvo sužavėtos karinės struktūros, tad nemažai šių „Omegų“ įsigyta būtent kariniams tikslams.
 
 „Seddon“
Tuo pat metu Anglijoje, 1919 m. grįžę po pirmo pasaulinio karo, kiti du broliai – Herbertas ir Robertas Sedonai – kartu su Ernestu Fosteriu įkūrė transporto įmonę „Foster and Seddon“. Bendrovė ne tik vežiojo krovinius ir keleivius reguliariaisiais reisais, tačiau turėjo ir nemažas dirbtuves. Verslas sekėsi neblogai, tad jau netrukus jie ėmė importuoti ir pardavinėti naujus sunkvežimius. Apie 1930 m. bendrovės dirbtuvėse pradėtas kurti savas Roberto Sedono konstrukcijos „Perkins“ dyzeliniu varikliu varomas 6 t sunkvežimis. Po karo brolių Sedonų įmonė buvo žinoma kaip didelė ir patikima lengvųjų sunkvežimių gamintoja. Ir už tą šlovę teko sumokėti.
  
Septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje daugelis britų stiprių kompanijų puolė domėtis galimybe įsigyti „Atkinson Lorries“ bendrovę ir ėmė supirkinėti jos akcijas. Priežastis –„Atkinson“ progresavo milžinišku greičiu ir kėlė didžiulę grėsmę kitoms sunkvežimius gaminančioms įmonėms. Kiek netikėtai tas lenktynes laimėjo „Seddon Motors“ ir 1971 m. sausio 1 d. buvo įkurta „Seddon Atkinson Vehicles“.
 
„Seddon Atkinson“
Naujosios bendrovės veikla iš pradžių buvo gana formalus reikalas: abi gamino tuos pačius sunkvežimius, kaip ir iki susijungimo ir abiejų reikalai klostėsi ne kažin kaip, tad „Seddon Atkinson“ netrukus nupirko amerikiečiai. Plūstelėjo investicijos, pradėti kurti nauji modeliai. Vieną iš jų – 400 serijos sunkvežimius – ėmė surinkinėti visuose įmonės fabrikuose. Tais metais buvo išleistas paskutinysis „tikras“ „Atkinson“ sunkvežimis – keturašis statybinis vilkikas „Defender“.
 
Aštuntasis dešimtmetis tapo jungtinės įmonės „Seddon Atkinson“ aukso amžiumi. 1976 m. ji pradėjo gaminti 14-16 t bendrosios masės ekonominės klasės sunkvežimius „200 serija“. Juose buvo montuojami 5,9 l darbo tūrio 134 AG „International Harvester“ varikliai D358, penkių laipsnių „Eaton“ pavarų dėžės. Įdomi detalė: sunkvežimyje akceleratoriaus pedalas buvo montuojamas per vidurį – tarp sankabos ir stabdžio, tačiau tai nesutrukdė jam kitais metais triumfuoti pirmą kartą rengiamame „Truck of the Year“ konkurse.
 
Vis dėlto tai nepadėjo bendrovei atsispirti globalizacijos procesams: 1984 metais amerikiečiai ją pardavė Ispanijoje veikusiai kompanijai ENASA, gaminusiai „Pegaso“ sunkvežimius, o po septynių metų, 1991-aisiais, jas abi „prarijo“ FIAT koncernas ir „Seddon Atkinson“ tapo IVECO grupės dalimi.  Italai tapo paskutiniais šios kompanijos savininkais ir būtent juos galėtume kaltinti dėl to, kad rinkoje nebėra „Seddon Atkinson“ automobilių.
 
Tiesa, kurį laiką šiuo vardu buvo gaminami komerciniai sunkvežimiai, o ypač šiukšliavežiai. Jie paplito po visą pasaulį. Juos pirko ir visoje Europoje, ir Hong Konge, ir net Naujojoje Zelandijoje. Taip kompanija tapo žinoma kaip gaminanti ne itin populiarius, tačiau kiekvieno kliento poreikiams preciziškai pritaikytus sunkvežimius.
 
1999 m. buvo pristatytas šiukšliavežis „Euromover“. Jis pasižymėjo kaip niekad sunkvežimiuose žemai esančia kabina, tad vairuotojui ar jo padėjėjui norint išlipti tekdavo įveikti vos 38 centimetrų aukštį tarp kabinos ir žemės. Tai smarkiai palengvino šias transporto priemones naudojusių kompanijų darbuotojų darbą.
 
Vis dėlto 2002 m. buvo nuspręsta, kad sunkvežimių gamyba Anglijoje pernelyg brangi, tad „Seddon Atkinson“ modelius reikia surinkinėti Ispanijoje. Legendiniai fabrikai Didžiojoje Britanijoje buvo uždaryti. Šioje šalyje beliko padalinys, pardavinėjęs Ispanijoje surinktus automobilius ir teikęs serviso paslaugas. Tai buvo pirmieji „Seddon Atkinson“ mirties požymiai. Po metų paskelbta, kad kompanija koncentruosis į šiukšliavežių ir statybinę techniką, bet...
 
... bet 2006 m. IVECO nusprendė atsisakyti „Seddon Atkinson“ gamybos. Priežastis buvo nurodyta paprasta: šiuose sunkvežimius neįmanoma montuoti „Euro 4“ emisijos standartą atitinkančių variklių. Taip 2006 m. spalį buvo pagamintas paskutinis „Seddon Atkinson“ 8x4 sunkvežimis, skirtas statybos darbams.
 
Taip baigėsi vieno iš žymiausių praėjusio amžiaus sunkvežimių gamintojo era. Laikui bėgant šios markės transporto priemonių vis mažės ir pamatyti „Seddon Atkinson“ bus galima tik muziejuose ar kolekcionierių garažuose. Tačiau net ir tada, kai tolimoje ateityje „Metų sunkvežimiu“ bus renkamas vandeniliu ar atominės energijos varomas nuostabių galimybių modelis, niekas nepamirš, jog pirmuoju „Europos metų sunkvežimiu“ tapo „Seddon Atkinson“ fabrikuose pagamintas modelis „200“.
 
Simonas Mažintas