Luji Reno: žaidimas su mirtimi

Likimas Luji (Luois Renault, 1877-1944) šypsojosi nuo pat gimimo. Jis išaugo pasiturinčioje Paryžiaus galanterininkų šeimoje, be miesto ir užmiesčio namų dar valdžiusioje fabriką, septynaukštį prekybinį centrą Paryžiuje ir jo filialą Londone. Jaunuolis būtų pratęsęs šeimyninį verslą, jeigu į jo likimą nebūtų įsipainiojusi aistra greičiui ir sudėtingiems mechanizmams.

Likimas Luji (Luois Renault, 1877-1944) šypsojosi nuo pat gimimo.
 
Jis išaugo pasiturinčioje Paryžiaus galanterininkų šeimoje, be miesto ir užmiesčio namų dar valdžiusioje fabriką, septynaukštį prekybinį centrą Paryžiuje ir jo filialą Londone.
 
Jaunuolis būtų pratęsęs šeimyninį verslą, jeigu į jo likimą nebūtų įsipainiojusi aistra greičiui ir sudėtingiems mechanizmams.
Motoras burzgia ir spjaudosi dūmais, o vaikinas, visas išsitepęs alyva ir suodžiais, kuičiasi prie variklio automobilio, kuris kol kas labiau primena ant keturių ratų pastatytą vežimaitį. “Savaime judančios vežėčios” išbandomos užmiesčio vilos daržinėje, kuri ir yra firmos “Broliai Renault” būstinė. Broliai pritarė Luji susižavėjimui – kiekvienas paskyrė jam po 30 tūkst. frankų. Šiemet jaunėlis ketina parduoti net šešias mašinas.
 
Jo firma – tai keletas inžinierių, dvi–trys dešimtys darbininkų, daržinė, sauganti juos nuo lietaus, iki raudonumo įkaitusi geležinė krosnelė ir šiek tiek pinigų sąskaitoje. Visa kita telpa didžiulėje Luji galvoje. Pavyzdžiui, neseniai jis sukūrė gudrų įrenginį – pavarą, valdomą vienu sverto judesiu. Jis svajoja sukonstruoti nedidelę, grakščią, bet labai stiprią, išraiškingų formų mašiną...
 
Kol kas tai, ką pasisekė sukurti, nelabai primena svajonių objektą: dviejų durelių lenktyninis automobilis nėra nei patogus, nei gražus. Užtat lenktynių “Paryžius–Truvilis” trasoje jis duos atkirtį bet kokiam varžovui! Luji nuojauta pasitvirtino – tąsyk jo mašina atvažiavo pirmoji...
 
1900-ieji metai. Brolių Reno firma turi jau 179 užsakymus! Prabėgo viso labo dveji metai, ir daržinė virto gamykla, užimančia pusę hektaro plotą. Luji Reno tapo milijonieriumi, bet, kaip ir anksčiau, dalyvauja automobilių lenktynėse. Jo brolis Marselis taip pat skina vieną pergalę po kitos. Greitis auga, varžybos tampa tikra kova su mirtimi. Čia ir slypi jų tikrasis žavesys.
 
1903 metai, ralis “Paryžius–Madridas”. Vienas posūkis, kitas – sprogsta padanga. Marselis išsitraukia iš bagažinės naują. Automobilis vėl skrieja šimto kilometrų per valandą greičiu, dulkės temdo akis, naujas posūkis – mašina slysta, bet šiaip taip ją pavyksta išlyginti... O vėliau atsisako stabdžiai. Mirtis Marselį ištinka akimirksniu: stiprus smūgis – ir tamsa.
 
Pergalės lenktynėse ir vieno iš firmos įkūrėjų mirtis atkreipė dėmesį į “Renault” mašinas – markė tampa legendine. Sulaukęs 38-erių, Luji Reno tapo vieninteliu greit augančios įmonės savininku. 1906 metais jis pasistato sau pilaitę, apsuptą teniso kortų, jachtų prieplaukos, milžiniškų garažų ir voljerų laukiniams gyvūnams.
...1914 metų rudenį Luji Reno vairuotojas pristabdo mašiną prie Karo ministerijos. Šeimininkas išlipa ir sekundei nukreipia žvilgsnį į krovininį sunkvežimį, stovėjusį kitoje gatvės pusėje. Tai – sunkiasvorė “Renault” mašina su kamufliažine apdaila ir raudonais kryžiais ant bortų. Aplink sukinėjasi sanitarai, išnešdami iš jos sužeistuosius.
 
Pats Luji neišbuvo apkasuose nė dienos, bet tapo šio karo herojumi: Paryžiaus gynybos simboliu tapo tvirti “Renault” sunkvežimiai, vežę į frontą tūkstančius prancūzų kareivių. O pergalės simboliu tapo “Renault” tankas – mažas, vikrus, greitas, pralenkęs visus to meto modelius. Į karo pabaigą Lui pelnė tėvynės gelbėtojo reputaciją – jo tankai pralaužė vokiečių frontą. Beje, karo metu jis susipažino ir su būsimąja žmona Kristiana Buller, kurią netrukus vedė...
 
...Atėjo trisdešimtieji. Karietas pakeitė automobiliai, grindinį – asfaltas. Daugybė žmonių važinėjo 40 AG “Renault” lengvaisiais automobiliais, šios markės sunkvežimiai darbavosi visose ūkio sferose, o jų gamintojas dar labiau praturtėjo – įsigijo visą Senos pusiasalį, didelį dvarą Žydrajame krante, galybę žemės ir miškų. Safariai, ištaigingi priėmimai, iškylos jachtomis, karnavalai – visa tai tapo jo kasdienybe.
 
Tačiau jau kuris laikas artimieji pastebi, kad automobilių gamybos magnato sveikata – ne kokia... Gydytojai diagnozuoja afaziją, mažai ištyrinėtą inkstų ligą, lydimą neurologinių sutrikimų. Reikalinga operacija, bet Luji nenori apie ją girdėti: jis nesirengia paaukoti gydytojams viso mėnesio savo gyvenimo, juk ant slenksčio – JO GYVENIMO AUTOMOBILIS – nebrangi, patogi, “liaudiška” mašina. Jei bus pradėta serijinė jos gamyba, ir “Peugeot”, ir “Citroen” liks toli užnugary. Jis jau seniai būtų tą padaręs, jeigu jam nebūtų trukdę visi, kas tik netingi!
 
Taip mąstė Luji Reno 1936 metų vasarą. O, jei jis būtų žinojęs, kokie išbandymai laukia jo po kelerių metų! Visi aplinkui tik ir kalbėjo apie artėjantį karą, o jam, pasinėrusiam į savo bandymus, visi tie niekai nerūpėjo!
 
... Pabėgėlių minios, išvargę, savo dalinius praradę kareiviai, pasimetę generolai... Prancūzijos danguje karaliauja vokiečių bombonešiai. “Renault” tankai ir sunkvežimiai liepsnoja kaip žvakės. 1940 metais vokiečiai su maršais pražygiavo Eliziejaus laukais. Prancūzija – pusiau okupuota, tačiau išsaugojo savo kolonijas, vyriausybę, laivyną ir netgi kažką panašaus į armiją.
 
Dabar kiekvienas prancūzas turėjo pats nuspręsti, ką jam daryti: palaikyti naująją tvarką ar pradėti kovą. Vėliau P. Sartras apie tuos laikus pasakys: mes niekada nebuvome tokie laisvi kaip vokiečių okupacijos metais, nes privalėjome pasirinkti! Luji taip pat privalėjo pasirinkti – skirtumas tik tas, kad jis sprendė ne vien už save. Už jo pečių buvo gigantiškos gamyklos, milžiniškos žaliavų atsargos, 30 tūkst. darbininkų ir viso jo gyvenimo pasiekimai. O jis tenorėjo viena: ir toliau gaminti automobilius. Karas, jo požiūriu, tebuvo laikina kliūtis...
 
Kaip išgelbėti gamyklas, kad jos neatitektų vokiečiams? Kaip nuo okupantų paslėpti šimtus tonų nikelio, kaučiuko, alavo? Kaip jo gamyklos gali gaminti lengvąsias mašinas ir sunkvežimius, jeigu privatiems asmenims negalima įsigyti benzino?
 
Tačiau liga progresuoja: jaudulio minutėmis sutrinka Luji kalba, aplinkiniai ne visada supranta, ką jis turi galvoje. Didžiulės įmonės lėtai dreifuoja link uolų, o ryšį su realybe praradęs kapitonas stovi, mirtinai įsitvėręs į šturvalą, ir nieko neprileidžia prie vairo. Jo protas grimzdo į sutemas, tačiau jis vis vien tebebuvo vienintelis milžiniškos įmonės valdytojas. Jis nepasakė “ne” vokiečiams ir tiems, kas su jais bendradarbiavo, – jam ir teks atsakyti už “Renault” sunkvežimiais vežiojamus vermachto kareivius, ir už vokiečių karinių lėktuvų variklių surinkinėjimą jo gamyklose.
 
Pasipriešinimo judėjimo organizatoriai žinojo visas koncerno nuodėmes, bet juridiškai Luji Reno dosjė liko tučšias: Prancūzijoje veikė teisėta vyriausybė, jos pasirašyta taikos sutartis įpareigojo prancūzų firmas bendradarbiauti su okupantais... Įstatymo požiūriu, Luji buvo nepažeidžiamas, bet kas paiso įstatymų karo metu?
 
1944 metų rugpjūtį Paryžius šventė išsivadavimą. Miestas linksminosi, o atsiskaitymas už okupacijos skriaudas buvo trumpas – kolaborantus statė prie sienos... Luji Reno niekas neieškojo: jis galėjo laisvai išvykti į užsienį, bet nusprendė pasiduoti valdžiai, ir buvo išsiųstas į Frenė kalėjimą.
 
Kalėjimo viršininkas situacijos jame nevaldė: norėdamas nors kiek apsaugoti įžymųjį kalinį, jis įkurdino jį lazarete. Tačiau tai mažai pagelbėjo: Reno kentėjo nuo klaustrofobijos, kamavosi nuo girdimų šauksmų ir aimanų, greit neteko nuovokos ir pradėjo svaičioti...
 
Tolesni įvykiai žinomi iš pasakojimų tų, kurie regėjo jį kalėjime. Medicinos sesuo tada užrašė jo žodžius: “Jie nacionalizuos mano įmones, bet aš abejingas turtams. Norėčiau išsaugoti vienut vienutėlį cechą, kuriame gaminčiau automobilių detales... Jeigu būčiau pasipriešinęs, įmonės būtų veikusios visu pajėgumu, o man vadovaujant jos vos kvėpavo...”
 
Seselė tikino, jog iki jos išėjimo iš lazareto Luji buvo sveikas, tačiau po kelių dienų užsukęs jo aplankyti advokatas pamatė, kad šis vos gali pakilti. Kai per pasimatymą žmona pažadėjo, jog po dviejų-trijų dienų jis bus paleistas iš nelaisvės, Luji atsakė: “Per vėlu. Mane užmuš anksčiau, jie ateina naktimis”. Kitą rytą žmona vėl atvažiavo į kalėjimą, bet jos neįleido. Tą patį rytą kažkas regėjo Luji gulintį be sąmonės, subintuota galva. Kalėjimo prižiūrėtojas pasakė: “Šiąnakt jį prikūlė. Jie nepripažįsta pasigailėjimo. Ginčytis beprasmiška”. Reno merdėjo 19 dienų. Po mirties rentgeno nuotraukos parodė, kad buvo sulaužyta jo kaukolė.
Luji Reno mirtis daug kam buvo paranki: gyvas būdamas jis galėjo apginti savo gerą vardą, o miręs tapo išdaviku. Jo artimiausius    bendražygius teismas išteisino, kai kurie netgi gavo padėkas už tai, kad įrodė, jog kiek įstengdami stabdė gamybą. Luji jau nieko negalėjo pasakyti savo išteisinimui: jo imperiją konfiskavo, prisikasė ir prie asmeninio turto. Iškart po Luji mirties jo šeima pradėjo rūpintis reabilitacija.
 
Ši kova tebesitęsia iki šiol. Kol kas nei našlei, nei sūnui nepasisekė laimėti nė vieno teismo proceso, užtat jiems buvo išmokėtos daugiamilijoninės kompensacijos, o viso pasaulio autostradomis švilpia tūkstančiai “Renault” lengvųjų automobilių ir sunkvežimių.
 
Parengė Dana KURMILAVIČIŪTĖ