Kariuomenės transporte patranka yra priekaba

Graikų mitologijoje tik Merkurijus, prekybos dievas, buvo su sparnais, leidžiančiais greitai persikelti iš vienos vietos į kitą. Romėnų karo dievui Marsui jau būtų labiau tikęs kitoks mobilumo simbolis – ratai.

Profesionalioje kariuomenėje – profesionalūs vairuotojai
Visais laikais bet kurios karinės kampanijos sėkmė didžia dalimi priklausė nuo sugebėjimo greitai, kuo didesniais kiekiais ir kuo didesniais atstumais permesti karinius dalinius, techniką ir amuniciją iš vienos vietos į kitą. Karo istorikai gali ištisas dienas pasakoti apie mūšius, kurių sėkmę nulėmė slapta nuo priešų permesti dideli kariuomenės daliniai.
 
To padaryti be atitinkamo transporto neįmanoma. Kol dar nebuvo išrastas ratas, žmogus visą primityvią karinę mantą tampėsi pats, vėliau perkėlė ją ant arklių, kupranugarių ar netgi dramblių nugarų. Ir tik ratas, ko gero, vienas pirmųjų žmogaus išradimų, iš esmės pakeitusių jo gyvenimo būdą, suteikė galimybę vežti didelius ir sunkius krovinius, nes karinė technika visada, gal išskyrus laikus, kai kariauta lankais bei tomahaukais, buvo tokia.
 
Todėl nieko nuostabaus, jog vairuotojas ir šiandien – viena iš populiariausių karinių profesijų. Bet kuri kariuomenės rūšis, netgi aviacija ar jūrų laivynas, be transporto, riedančio žeme, negalėtų egzistuoti. O kaip mūsų kariuomenei rengiami šios profesijos kariai? Ar jie, rinkdamiesi šią „duoną“, gauna ką nors daugiau, negu eilinis „civiliokas“, ketinantis sėsti prie eilinio sunkvežimio vairo? Pagaliau kokios perspektyvos laukia žmogaus, baigusio tarnybą prie karinio sunkvežimio vairo - ar jis kaip profesionalus vairuotojas tinkamas civiliniam gyvenimui?
 
Krašto apsaugos ministerijoje man maloniai paaiškina: visas Lietuvos karinių vairuotojų rengimas sukoncentruotas Kauno puskarininkių mokykloje. Galite nuvažiuoti į Kauną, o dar geriau apsilankyti ten, kur jie rengiami karinei veiklai. Netoli Kazlų Rūdos esančiame kariniame poligone vairuotojai mokomi vairavimo ekstremaliomis sąlygomis ir valdyti ant specialios važiuoklės sumontuotus karinius prietaisus.
 
Kaip rengiami kariniai vairuotojai
... Neaprėpiamuose Kazlų Rūdos miškuose rasti poligoną – jokių problemų: jis čia nuo seno, iš tarybinių laikų, tik aptvarkytas, apvalytas, paremontuotas, tačiau toks pats kariškai asketiškas – nieko nereikalingo. Kaip tartasi, mane prie vartų pasitinka ir nieko negaišdami ropščiamės į, civiliniais terminais šnekant autovežį. „Sisu“. Būtent ropščiamės, nes pirmoji (ir vienintelė) pakopa jame vardan pravažumo įtaisyta, ko gero, 80 cm aukštyje, tad į kabiną su foto aparatūros krepšiu įlipti ne taip paprasta.
 
Suurzgia šiose mašinose montuojamas „Caterpillar“ dyzelis ir mes jau riedame poligono keliuku. Kol kas čia asfaltas, o visos kovinėms mašinoms mokytis vairuoti subtilybės – dar prieš akis. Tačiau sutariame jas kol atidėti, nes reikia išsiaiškinti esminius dalykus – kaip rengiami kariniai vairuotojai?
 
Pasirodo lygiai taip pat, kaip ir civiliai. Tiesą sakant, šioje srityje tarp civilio ir karinio gyvenimo yra bendra „kraujotakos sistema“: dalis karių ateina į tarnybą jau turėdami C kategorijos transporto vairuotojų pažymėjimus, o dalis įsigyja juos jau tarnybos metu.
 
Mokslas puskarininkių mokykloje vyksta pagal tas pačias mokymo programas, kaip ir bet kurioje kitoje vairavimo mokykloje. Egzaminai laikomi toje pačioje „Regitroje“, tad vairuotojo pažymėjimai išduodami bendra tvarka. Iš civilinio gyvenimo „pasiskolintus“ vairuotojus kariuomenė grąžina parengdama šiai profesijai žmones, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių (amžius, sveikata, asmeniniai reikalai ir t. t.) ketina su ja atsisveikinti. Puskarininkių mokykloje jie gali baigti kursus, laikyti egzaminus ir namolio grįžti su nauja profesija.
 
Deja, tokių pageidavimų nėra daug, nes vairuotojo profesija kuo toliau, tuo labiau praranda patrauklumą: rizika kelyje - vis didesnė, atsakomybė – taip pat, nuolatinis sėdėjimas kenkia sveikatai... Pagaliau šis darbas nuolat „biurokratiškėja“ - krovinius lydi šūsnys dokumentų, su kuriais aibė problemų tiek krovinį pasiimant, tiek jį atiduodant užsakovui.
 
Visa tai ir nulemia, jog  tik apie 10 proc. puskarininkių mokykloje parengtų vairuotojų šią specialybę renkasi kaip būsimą profesiją arba atsarginį variantą, jei nepavyktų įsidarbinti pagal anksčiau turėtąją. Iš viso per metus čia parengiama vidutiniškai apie 90 C kategorijos transporto priemonių vairuotojų ir apie 60 – CE.
 
O kam armijai CE kategorijos vairuotojai? Juk dauguma sunkvežimių – vadinamieji „singlai“ su visais varomais ratais ir pačiomis įvairiausiomis ratų formulėmis. Juos dar kartais matai su kokia priekaba, o štai puspriekabe – niekada.
 
Mano pašnekovai santūriai šypsosi – o patrankos? Minosvaidžiai? Lauko virtuvės? Karo lauko ligoninės? Radiolokacinės stotys? Techniniu požiūriu visa tai – priekabos, nes jos dėl  mobilumo ir patikimumo sumontuotos ant savų važiuoklių, visas jų krovinys (jei patranką galima vadinti kroviniu?) sumontuotas ant atskiros važiuoklės, todėl oficialiai jos yra tokios pačios priekabos, kaip ir skirtos kroviniui vežti.
 
Patranka yra priekaba
Taigi kariuomenei CE kategorijos vairuotojų reikia nė kiek ne mažiau, negu C. Beje, kai kurios valstybės turi netgi atskirą karinio vairuotojo kvalifikacijos pažymėjimą, leidžiantį vairuoti tam tikrą karinę techniką. Pas mus apie tai kol kas tik galvojama, nes didelio reikalo tam lyg ir nėra. Tačiau mūsų kariai dalyvauja ir, matyt, dalyvaus bendrose operacijose su kitų šalių kariais, todėl gali kilti šiokių tokių biurokratinių problemų, jei vieni tokius pažymėjimus turės, o kiti – ne.
 
Visa tai, matyt, bus sprendžiama ateityje standartizuojant ne tik ginklus ir amuniciją, bet ir teisinius aktus. O kol kas patranka yra priekaba ir ją galės tampyti kariai, turintys CE kategorijos pažymėjimą.
 
Prisipažinsiu, matydamas, kuo važinėja mūsų kariai, niekaip negalėdavau atsistebėti, kaip įmanoma susitvarkyti su tokiu margu automobilių parku. Jo įvairovė vienu metu buvo tiesiog fantastiška – nuo seno kariuomenės vadui padovanoto „Zaporožec“ iki 30-50 ir daugiau metų senumo kitų valstybių armijose nurašytų ratinių bei vikšrinių sunkiasvorių transporto priemonių. Dabar šie raritetai saugomi Vytauto Didžiojo karo muziejaus transporto skyriuje, Vilniuje, o juk dar visai nesenai buvo metas, kai ši „grėsminga“ technika turėjo ginti mus nuo ... sakykim, kažko.
 
Tačiau laikas eina, kas buvo šiek tiek vertingesnio, atsidūrė muziejuje, kas pakliuvo į metalo laužą, tad dabar mūsų kariai turi NATO standartus daugiau ar mažiau atitinkančią techniką. Kai kuri netgi visai nauja, tad ją prižiūrėti bei remontuoti reikia ir specialių žinių, ir specialios technikos. Negi kariniai vairuotojai ir šitai moka, gali ir daro?
 
Pasirodo, nieko panašaus. Kaip ir civiliniame gyvenime jie atlieka tik kasdienės priežiūros darbus, o visa kita – jau mechanikų reikalas. Šiuolaikinė technika pasiekė tokį lygį, jog su plaktuku ir atsuktuvu čia nėra ką veikti, tad vairuotojai vairuoja, o mechanikai – remontuoja.
 
Tačiau kaip danguje, taip ir ant žemės: centralizuota atsarginių detalių tiekimo sistema ir čia kartais pakiša koją. Kol jos pasiekia remonto barą, praeina nemažai laiko, automobilis stovi, todėl čia nesistengiama iš jo išspausti viską, ką jis moka ir gali, toks turtas tausojamas.
 
Nori taikos, ruoškis karui...
Kol mes aiškinomės karinių vairuotojų rengimo peripetijas, čia pat, už sienos,  kariai nagrinėjo automobilio „Sisu“ įrangą. Visai natūraliai kilo klausimas – kodėl būtent „Sisu“, juk armijoje yra ir daugybė kitų markių sunkvežimių?
 
Priežastis, pasirodo, paprasta - profesionalūs vairuotojai čia nesimoko „sukinėti vairo“. Tos kelios praktinio vairavimo valandos yra tik galimybė susipažinti su šio automobilio subtilybėmis, kurios jį skiria nuo kitų markių transporto priemonių. Pagrindinė dabar čia vykstančių mokymų užduotis –
susipažinti ir išmokti dirbti su evakuatoriumi – įtaisu, galinčiu užsitempti ant platformos iki 16 t sveriančią karinę techniką ir pargabenti ją iš mūšio lauko arba pervežti iš vienos vietos į kitą.
 
Juk vikšrinė karinė technika, paprastai išgyvenanti vos 2-3 mūšius, turi labai nedidelį ridos resursą, tad jį taupant yra vežiojama ratinėmis transporto priemonėmis. Suomijoje pagaminti ypač tvirti ir
patvarūs „Sisu“ sunkvežimiai kuo puikiausiai tinka šiam darbui: 8x8 ratų formulės važiuoklė, du vairuojami tiltai, šarvuotas kėbulas, vos ne nuo minimalių apsukų „vežantis“ „Caterpillar“ variklis,  automatinė pavarų dėžė ir galinga papildoma įranga leidžia greitai ir gana lengvai užtempti mašiną į kėbulą ir saugiai nugabenti ją į reikiamą vietą.
 
Tačiau automatinė pavarų dėžė..? Ar ne per didelė prabanga kariniam sunkvežimiui? Pasirodo ne prabanga, o būtinybė. Mat karas – gana pavojingas užsiėmimas, kuriame žmonės kartais žūva. O vairuotojai po karininkų - bene svarbiausias snaiperių taikinys. Pakeisti vairuotoją galėtų ir kitas automobilį vairuoti mokantis karys, tačiau mažai kas iš jų susitvarkytų su 12 ar netgi 16 laipsnių mechaninėmis pavarų dėžėmis.
 
Nieko nuostabaus, jog šiuolaikiniuose kariniuose sunkvežimiuose dažniausiai montuojamos automatinės pavarų dėžės. Todėl kariai, iki šiol vairavę ir rusiškus GAZ-66, ir ZIL-133, ir visokius Vakarų Europoje anksčiau pagamintus karinius sunkvežimius, prie šiuolaikinio „Sisu“ jautėsi puikiai.
 
  - Nedažnai pasitaiko, kad sunkvežimį vairuotum tarsi lengvąjį automobilį, nors, žinoma, prie gabaritų priprasti reikia,- pasakojo vienas iš vairuotojų. - Nors mūsų dalinyje tokių automobilių kol kas nėra, išmokti juos eksploatuoti vis dėlto reikia - niekad nežinai, kas mūsų laukia rytoj. Pagaliau, kaip sako dzūkų priežodis, ką moki, ant kupros nenešioji, tarnybą baigsiu su didele patirtimi, kuri gali praversti ir civiliniame gyvenime.
 
Taigi karo dievas Marsas ir šiandien reikalauja iš mūsų aukų. Tačiau taikos metu jis ne tik ima, bet ir šį tą žmonėms grąžina: į civilinį gyvenimą ateina ne tik naujausios technologijos, pirmiausia pasaulyje naudojamos kariniais tikslais, bet ir profesionaliai darbui parengti žmonės.
 
Kęstutis Bruzgelevičius
www.komtrans.lt