Jo nuopelnai automobilizmui – neįkainojami

Vieną 1888 metų kovo rytą jaunas vyras, kurio vardas buvo Rudolfas Dyzelis, užsuko į Bavarijoje, Augsburgo mieste, esantį muziejų. Čia jo žvilgsnį patraukė neįprastas žiebtuvėlis, iš pažiūros primenantis švirkštą - stiklinis cilindras, vožtuvas, kotas. Jam judant, dėl oro spaudimo cilindre susidarydavo temperatūra, reikalinga kibirkščiai įsižiebti. Žiebtuvėlio veikimo principas Rudolfą sudomino: sugrįžęs namo, jis iškart pasinėrė į darbą – ėmė kurti brėžinius variklio, kuriam tapo lemta paversti jo vardą nemirtingu.

Radinys muziejuje – Dievo dovana
Rudolfas Dyzelis gimė 1858 metais Paryžiuje, knygų rišėjo šeimoje. Tėvo pėdomis jis neketino sekti – jo aistra buvo technika. Jaunuolis baigė Miuncheno aukštąją politechnikos mokyklą ir, ieškodamas užsakymų, darbavosi įvairiose Europos valstybėse – kurdavo miniatiūrinius motorus verpimo ir siuvimo mašinoms, transportui, bandė išrasti stacionarinį agregatą, naudojantį saulės energiją.
Jo laikas būdavo suskirstytas minutėmis: keldavosi septintą, dirbdavo iki pusiaudienio, vėliau trumpas poilsis ir vėl darbas iki pusiaunakčio. Radinys Augsburgo muziejuje jam buvo tikra Dievo dovana. Juk tereikėjo “rasti” karšto suspausto oro, įpurkšti į jį kuro ir pasirūpinti, kad kuo didesnis šilumos kiekis būtų panaudojamas naudingam darbui.
 
R. Dyzelis atsisveikino su gerai apmokamu darbu Augsburge ir išvyko į Berlyną, kuriame baigė kurti projektą variklio, veikiančio kuro savaiminio įdegio stipraus suspaudimo sąlygomis principu. 1892 metų vasarį jis gavo patentą Nr. 67207. Išradimas vadinosi “Mašinų vidaus degimo variklio konstravimo būdas ir darbo procesas”.
 
Kaip kuras buvo nurodomos akmens anglies dulkės. Būtent tokio variklio labai reikėjo Vokietijai, pirmavusiai akmens anglies gamyboje, bet neturėjusiai naftos išteklių. Dyzelio akmens anglies variklis būtų galėjęs sumažinti Vokietijos priklausomybę nuo Rokfelerio naftos. Krupo gamykla Esene ir Augsburgo mašinų statybos įmonė skyrė išradėjui pinigų.
 
Pirmąjį eksperimentinį variklį R. Dyzelis sukūrė 1894 metais. Jis svėrė 4,5 tonos ir iš pradžių visai nenorėjo veikti. Akmens anglies dulkės neįstengė atgaivinti gigantiškos mašinos. Tada konstruktorius surizikavo pakeisti jas benzinu. Pasigirdo kurtinantis sprogimas. Darbininkai, inžinieriai ir pats išradėjas vos per plauką išliko gyvi.
 
Naujas variklis buvo sukurtas tik 1897 metų pabaigoje. Trijų metrų aukščio agregato galingumas siekė 20 AG, tačiau naudingumo koeficientas pasirodė dvigubai didesnis negu garo mašinos. Nauja motorų gamybos era prasidėjo.
 
Ėmė pildytis pačios drąsiausios R. Dyzelio svajonės. Visi suprato, kad naujojo variklio pritaikymo galimybės labai plačios. Jo laukė laivynas ir geležinkeliai, dirižablių ir lėktuvų gamintojai, jis buvo reikalingas žemės ūkiui, apie jį svajojo kariškiai, jis galėjo įvykdyti revoliuciją automobilių gamybos pramonėje.
 
R. Dyzelis visokeriopai kaitino pramoninkų interesus. Jis fantastiškai praturtėjo dar iki jo variklis buvo pradėtas gaminti serijiniu būdu. Laikraščiai skleidė po pasaulį savimi patenkinto inžinieriaus pareiškimus: “Ypatingos šio motoro savybės leidžia jam suteikti pirmenybę ir automobilizmo srityje”. Licencijas R. Dyzelio išradimui įsigijo stambiausios Europos mašinų gamybos įmonės. Konstruktorių aplankė pasiuntiniai iš JAV – amerikiečiai siūlė milijoninius kontraktus.
 
Tačiau netrukus kilo skandalas. Užsakovai pradėjo grąžinti motorus juos gaminusioms gamykloms. Priežastis buvo ta pati – jie neveikė. Krupas pristabdė licencines išmokas. Jis buvo įsižeidęs ant išradėjo. Maža to, kad R. Dyzlelis nepadarė žadėto variklio, veikiančio akmens anglies dulkių naudojimo principu, tai dar ir žibalinio nesugeba deramai ištobulinti...
 
Suprantama, bet kurį motorą būtina tobulinti, tai daroma išradėjui glaudžiai bendradarbiaujant su įmonių konstruktoriais. Variklis buvo geras, o atsisakymą mokėti licencines išmokas padiktavo emocijos. R. Dyzelis tai suprato, tačiau nuo to nė kiek nebuvo lengviau. Juolab kad Krupo pavyzdžiu pasekė ir kiti pramoninkai.
 
Be to išradėją užtampė po teismus, kaltindami plagijavimu. Technikos naujovių laikais teismai būdavo verste užversti panašiais ieškiniais, kadangi daug inžinierių, nepriklausomai vienas nuo kito, pasiekdavo panašių rezultatų. Procesų eigą dėmesingai sekė stambios firmos. Jos būdavo itin suinteresuotos patentų anuliavimu, nes gaudavo teisę gaminti naujus gaminius, nemokėdamos kūrėjui nė grašio. R. Dyzeliui pašlijo nervai, pasireiškė nervų ligos požymiai.
 
Jam atrodė, kad jis pats save nubaudė – pernelyg anksti atskleidė pasauliui savo idėją, ir dešimtys konstruktorių tuoj pat sėdo prie brėžinių. Kaip po to įrodysi pirmumą? Tačiau teismai palaikė R. Dyzelio pusę, nors trims ieškovams jis vis dėlto išmokėjo nedideles kompensacijas.
 
Debesys virš išradėjo galvos galutinai išsisklaidė 1899 metais, kai jam buvo įteiktas pasaulinės parodos Paryžiuje Didysis prizas. Sėkmė sugrįžo. Stambiausios įmonės patobulino variklį ir atnaujino licencines išmokas. Pinigai vėl pradėjo tekėti upe. Tai buvo R. Dyzelio triumfo laikas, trukęs dešimtį metų.
 
Naudingas kontraktas
Tai, kas įvyko 1898 metų vasario 14-ąją, laikraštininkai pavadino “amžiaus sandoriu”. Viename Berlyno veišbutyje kontraktą su R. Dyzeliu pasirašė Emanuelis Nobelis, dinamito išradėjo sūnėnas ir pačios galingiausios Rusijoje naftos kompanijos “Branobel” galva. Rusijos dalis pasaulinėje naftos gavyboje tada siekė 53 procentus. Kompanija “Branobel” išgaudavo 18 procentų naftos imperijos viduje ir kontroliavo didžiąją dalį jos eksporto.
 
E. Nobelis svajojo apie variklį, galintį dirbti kurui naudojant žalią naftą. Jis buvo įsitikinęs: rusų inžinieriai, remdamiesi R. Dyzelio idėjomis, gali sukurti naują, galingą ir ekonomišką variklį. Jis buvo reikalingas Rusijos vyriausybei, svajojusiai apie ekonominį šuolį.
 
Bet varikliu buvo itin suinteresuota ir Vokietija, siekusi persiorientuoti į Rusijos naftą ir taip išsivaduoti nuo JAV įtakos. Vėliau, beje, tai tapo pretekstu slaptam Nobelio susitikimui su kaizeriu Vilhelmu II.
 
Už teisę naudotis išradimu E. Nobelis nesiderėdamas paklojo pusę milijono aukso rublių, nes buvo daug girdėjęs apie drąsius rusų konstruktorių ieškojimus. Tačiau R. Dyzelis atsainiai vertino rusų mokslo ir technikos pasiekimus. Kaip ir daugelis vakariečių, jis netikėjo, kad rusai gali sukurti savą variklį, remdamiesi jo idėjomis.
Tačiau greitai jam teko pakeisti nuomonę. Rusų inžinieriai įstengė padaryti tai, ko nepadarė jis – sukonstravo dyzelį, galintį kurui naudoti žalią naftą. Rusija tapo pirmąja pasaulio šalimi, pradėjusia serijinę tokių variklių gamybą. Nuo tada Rudolfo Dyzelio likimas buvo glaudžiai susietas su šia šalimi. Ir, likimo ironijos dėka, su Rusija pasirodė susijusios jo paskutinės iliuzijos.
 
Bankrutuojančiojo maldavimai
1912 metais E. Nobelis gavo laišką, sukėlusį jam daug nerimo.
“Gerbiamasis pone, leidžiu sau kreiptis į Jus man aktualiu klausimu: ar Nobelio premijos nuostatai siekia technines sferas, pavyzdžiui, dyzelinius motorus. Jeigu į šį klausimą gali būti atsakyta teigiamai, leiskite kreiptis į Jus su nuolankiu prašymu atkreipti į dyzelinius motorus dėmesį vieno iš tų ponų, kurie siūlys skirti šios srities premijas...”
 
R. Dyzelis prašė E. Nobelio neįmanomo dalyko: galingasis verslininkas negalėjo daryti įtakos mokslo komitetui. E. Nobelis buvo pasimetęs, jis nežinojo, ką atsakyti R. Dyzeliui. Tuo tarpu pastarojo padėtis buvo katastrofiška. Taip, jis buvo išlaidus: pasistatė rūmus Miunchene, apsupo save prabanga, įsiveldavo į abejotinus projektus, pavyzdžiui, pirko naftos sklypus Bavarijoje, kur, pasirodė, beveik nebuvo naftos, neapgalvotai spekuliavo akcijomis, lošdavo loterijose. Ir štai rezultatas – laukia varžytinės.
 
Bet R. Dyzleis buvo įsitikinęs: jeigu gaus Nobelio premiją ar bent bus pristatytas jai gauti, sėkmė sugrįš. Deja, atkeliavo neigiamas atsakymas. Jį perskaitęs, R. Dyzelis sėdo už stalo rašyti testamento.
 
Paslaptinga mirtis
1913 metų rugsėjį iš belgų uosto link Anglijos krantų išplaukė laivas, kuriame buvo dešimtys inžinierių. Jie vyko į Anglijos karališkojo automobilių klubo posėdį. Pakviestųjų tarpe buvo ir R. Dyzelis, kurį klubas išrinko garbės svečiu.
 
Keleivių prisiminimais, tą dieną išradėjas buvo laimingas. Po vakarienės su visais atsisveikino ir nuėjo į savo kajutę. Niekas iš keleivių ir įgulos narių daugiau jo niekada nematė.
 
Žinia apie paslaptingą išradėjo dingimą sukėlė ant kojų visus. Spauda rašė, kad su juo galėjo susidoroti Vokietijos spec. tarnybos dėl to, kad jis rengėsi sukurti anglams povandeninių laivų variklį. Kiti kaltino Angliją, tariamai išsigandusią vokiečių techninių naujovių. Treti išsakė mintį, jog ši mirtis buvo naudinga Rokfeleriui. Buvo iškelta versija, kad R. Dyzelis inscenizavęs savižudybę, kadangi jo kūnas nebuvo rastas.
 
Išradėjo šeima laikėsi savižudybės versijos. Per tardymą našlė kalbėjo apie jo pašlijusius reikalus ir nervus. Testamentas nepaliko jokių abejonių. Paskutinius 30 tūkst. markių R. Dyzelis paskirstė visiems šeimos nariams. Taip nesielgiama, jeigu žmogus ruošiasi gyventi.
 
E. Nobelis, jausdamas savo kaltę, materialiai rėmė jauniausią išradėjo sūnų, kol šis baigė mokslus. Tačiau šis taip ir neatleido E. Nobeliui: memuaruose vėliau parašė, jog jeigu kas nors iš stambių pramoninkų būtų suteikęs tėvui bent kiek pinigų, šis vėl būtų praturtėjęs.
 
***
1913 metų rugsėjo 31-ąją žvejai, plaukę į Gentą, bangose pastebėjo žmogaus kūną. Jį ištraukė į denį ir norėjo nuvežti į miestą, tačiau dangus staiga sutemo ir kilo uraganas. Žvejai nutarė, jog stichija nenori skirtis su skenduoliu, ir vėl išmetė kūną į vandenį.
 
Parengė Dana KURMILAVIČIŪTĖ