XV vairuotojų varžytuvės: neoficialioji medalio pusė

Varžybų spaudos centro ataskaitoje, kaip ir dera šiam žanrui, suminėti pagrindiniai renginio skaičiai bei faktai. Tačiau jie dažnai neatspindi renginio dvasios, kuri tokiose, iš esmės, neformaliose, draugiškose, varžybose reiškia kur kas daugiau, negu laimėtos ar pralaimėtos sekundės, surinkti ar išbarstyti taškai.

Tiesa paprasta: tu laimėsi ar pralaimėsi bičiuliui, su kuriuo rytoj leisiesi į tolimą kelionę. Joje gal būt teks dalintis tuo, ką turi šaldytuve ar degalų bake, padėti vienas kitam sugedus technikai ar, neduokdie, įvykus kokiai nelaimei. Žinant šitai, pergalės džiaugsmas ar pralaimėjimo kartėlis tėra akimirkos trukmės, visa tai liks atmintyje nebent kada nors panorus anūkėliams pasirodyti, koks šaunus buvo jų senelis. Tad per visus tuos penkiolika jau vykusių konkursų emocijos jei ir iškildavo į paviršių, tai jų gyvenimo trukmė būdavo tarsi vienadienių plaštakių.
 
Taip šias varžybas mato ir jaučia dauguma jų dalyvių. Tačiau ne kai kurie įmonių vadovai, nusprendę nesiųsti savo vairuotojų į šį konkursą, kartu ir transporto darbuotojų šventę. Kai ambicijos lipa per viršų ir ima temdyti sveiką protą, kai bet koks, kad ir menkiausias pretekstas leidžia netgi savo darbuotojų sąskaita įrodyti „aniems“ kas jie tokie yra, naivu tikėtis rezultatyvaus darbo. Jau kelinti metai „Linavoje“ vykstantis „pilietinis karas“ kažkada vieną stipriausių asociacijų Lietuvoje įklampino į tokią pelkę, iš kurios išsikapstyti ji galės nebent stebuklo dėka.
 
Tokiu stebuklu gali tapti nebent „kariaujančiųjų pusių“ virsmas, diplomatijos terminais šnekant, „aukštosiomis susitariančiomis šalimis“, kurios gali pripažinti savo klaidas, gali netgi sutikti, jog kai kuriais klausimais oponentai yra teisūs. Gal ir naivu šito tikėtis iš vežėjų, kai net mūsų politikai balsuoja prieš pateikiamą įstatymo projektą tik todėl, kad jį pateikė „anie“ – kairė ar dešinė, nesvarbu.
 
Štai tokios varžybos ir galėjo tapti žingsniu, rodančių, jog bandoma ieškoti racionalių problemos sprendimų. Deja...  „Opozicija“ dalyvauti šioje šventėje nepanoro, tad netekusi anksčiau varžybose aktyviai dalyvavusių įmonių komandų bei jų sirgalių, šventė tapo kaip niekad kukli tiek dalyvių skaičiumi, tiek visa infrastruktūra, tiek kultūrine programa. Ir netgi įvyko, ko gero, tik todėl, jog jos organizavimo ėmėsi VšĮ „Saugus ratas“, o didžiąją dalį organizacinių darbų užsikrovė jos atstovas Valdas Vilūnas. Jo energija ir patirtis kai kurių vežėjų iš anksto nesėkmei pasmertą renginį pavertė džiugia švente kelioms dešimtims įmonių, jų darbuotojams ir jų šeimų nariams.
 
Be to eilinį kartą pasitvirtino tiesa, jog nėra to blogo, kad neišeitų į gera. Šioje biudžetu kukliausioje iš kukliausių „Linavos“ švenčių galima buvo pastebėti revoliucinių permainų, kurių jau senokai reikėjo šiam konkursui. Pirmiausia pagaliau buvo atsižvelgta į itin specifišką tolimųjų reisų ir autobusų vairuotojų darbo pobūdį. Greitis čia dirbantiems vairuotojams dažniausiai neturi didesnės reikšmės, o dabar, kai jis jau sunkvežimių gamykloje apribojamas vilkikams iki 85 km./val., kai KET pažeidėjų neapsikentusios valstybės greičio matuoklių prikabinėjo tarsi inkilų pavasarį, ereliams sparnai tapo gerokai apkarpyti. O štai vairavimo tikslumas ir saugumas vis labiau tampa rimta problema: transporto srautams nuolat augant neišvengiamai didėja ir avarijų skaičius. Tad nenuostabu, jog daugelio tarptautinių vairuotojų konkursų pagrindinis ir, galima sakyti, vienintelis reikalavimas – tikslumas, saugumas ir, žinoma, ekonomiškumas.
 
Beje, ši tendencija akivaizdi ir Lietuvoje: kai kurie mūsų šalies autobusų parkai savo iniciatyva jau senokai rengia uždaras, ko ne šeimynines, vairuotojų varžybas, kuriose jų dalyviai rungiasi būtent tikslumo ir ekonomiškumo rungtyse. Laikas tokiose varžybose dažniausiai tėra bausmės įrankis arba papildomas mato vienetas lygiaverčiams varžovams išaiškinti. Pagrindinis kriterijus – vairavimo tikslumas ir meistriškumas.
 
Visa tai galėjome pamatyti ir šiose varžybose. Iš pradžių pamaniau, jog varžybų organizatoriai bus gerokai pakėlę girnas – labai jau lengvos atrodė užduotys. Juk jas visas atlieka ir vairavimo mokyklų auklėtiniai, ir egzaminus „Regitroje“ laikantys būsimieji vairuotojai. Tačiau, ko gero, varžybų įtampa padarė savo: kai kurie vairuotojai darė elementarias klaidas ir prisirinko tokią galybę baudos sekundžių, kad geriausio ir prasčiausio rezultato laikas autobusų vairuotojų grupėje skyrėsi net dešimtį kartų! Ne ką geresnė situacija buvo ir sunkvežimių vairuotojų grupėje. O trasos be baudos sekundžių nesugebėjo įveikti nė vienas vairuotojas. Taigi ne tokia jau lengva ji buvo...
 
Ir dar viena naujovė: ankstesnėse varžybose jų dalyvius bei žiūrovus maitino ir linksmino gausios brangių profesionalų pajėgos. Šį kartą be to sėkmingai apsieita ir pasirodė, kad tokiame renginyje visiškai pakanka ir liaudies muzikos, ir kur kas paprastesnių patiekalų. Juolab jog daugelis kolektyvų į varžybas atvyko ne tik su savomis palapinėmis, bet ir virtuvės įranga, malkomis ir, žinoma, puikia nuotaika. Atsisveikindami su varžybų organizatoriais daugelis dalyvių bei žiūrovų linkėjo jiems nenuleisti rankų ir išsaugoti šią puikią šventę.
 
Kęstutis Bruzgelevičius
Autoriaus nuotr.
www.komtrans.lt