Vairuotojų rengimas: mitų pagairėje

Nebuvo ir nebus jėgos, kuri padarytų galą senų mitų gyvybingumui ir begaliniam žmonių norui kurti naujus. Juk mitai padeda gyventi, racionalizuoti, t. y. psichologiškai pateisinti ir paaiškinti mūsų ne visai vykusius poelgius, ypač kvailystes ar elementarias klaidas. Vairuotojų rengimo sistema mitologizavimo tradicijoms paklūsta lygiai taip pat, kaip bet kuri kita institucija, pradedant parlamentu baigiant kokia nors kiemsargių asociacija.

Kai „ne“ tampa „taip“
Mitai lengvai paaiškina tai, ko mes gerai nežinome, nesuprantame, nepažįstame, tačiau gilintis nenorime. Užtat mito dėka visi „ne...“ tampa „taip“ ir mes tada drąsiai tvirtiname: vairuotojų rengimo mokyklos labai prastai parengia vairuotojus, o „Regitros“ darbuotojai yra žulikai, tik ir žiūrintys kaip sumauti vargšą žmogelį, kad jis dar kartą atkaktų laikyti egzamino ir dar kartą sumokėtų tiems besočiams monopolistams.
 
Tiesą pasakius, tuo straipsnį galima būtų ir baigti, nes nei šių, nei kitų mitų neįmanoma sugriauti jokiais argumentais. Čia neveikia nei logika, nei konkretūs skaičiai, faktai, argumentai: mito apsėstas žmogus viską žino geriau už bet ką, bandantį pasakyti tiesą kitokią, negu ta, kuria jis tiki. Tačiau kadangi viltis miršta paskutinė, tad panagrinėkime keletą vairuotojų rengimo problematiką nuolat lydinčių mitų. Juk jų dėka buvo priimti naujausi reikalavimai vairavimo mokykloms.
 
Pažymėjimo – su policija
Pradėkime nuo bene populiariausio mūsų šalyje mito – vairuotojų mokyklos prastai parengia būsimuosius vairuotojus. Parašiau ir iš karto girdžiu jūrą balsų. Jie paprastai sklinda iš dviejų pusių. Viena jų – įvairios valstybinės institucijos, kurių pareiga kaip nors suvaldyti tą vis labiau į chaosą grimztantį „mokymo procesą“. Tačiau bene gausiausias ir karingiausias choras susitelkęs iš įvairių interneto portalo komentatorių. Čia, komentaruose, nevaldant nei emocijų, nei liežuvio, kraujas liejasi laisvai: be gailesčio pliekiamos ir vairavimo mokyklos, ir „Regitra“, ir tos pačios valstybinės institucijos. Nepulsiu tų mokyklų ginti, nors reikėtų: šiek tiek dirbau mokytoju vienoje iš jų, mačiau tą „virtuvę“ iš vidaus, tad žinau, už ką jas iš tikrųjų reikėtų „skalpuoti“, ir dėl ko jos mažiausiai kaltos, nors pylos gauna daugiausiai.
 
Pradėkime nuo elementaraus klausimo: ko žmonės eina į tas mokyklas?
 
Tie, kas į šį elementarų klausimą atsakys elementariai, t. y. išmokti vairuoti automobilį, skaudžiai apsiriks. Tikrovė yra žiauriai elementaresnė: tik vienas kitas žmogus ateina mokytis, didžioji dauguma ateina pažymėjimo apie kursų baigimą, kuris atveria vartus į „Regitros“ egzaminų aikštelę. Šiek tiek namiškių ar draugų pamokyti sukioti vairą ir greitosiomis pavartę kelių eismo taisykles, tokie „studentai“ šventai tiki, jog jie viską jau moka. Jei mokyklos galėtų išduoti kursų baigimo pažymėjimus bet kuriuo „studijų“ metu, daugelyje mokslai pasibaigtų jiems dar nė neprasidėjus!
 
Kaip manote, kas lieka kaltas, kai begalinis tikėjimas savo pasirengimu nors tuojau pat išvažiuoti į gatvę subliūkšta po pirmojo teorijos egzamino arba po kelių minučių važinėjimo „Regitros“ autodrome? Kaltas gali būti bet kas, netgi teorijos egzaminą „priiminėjęs“ kompiuteris, tačiau tokia tiesa patiki nebent mirtini draugai „iki grabo lentos“. Kur kas paprasčiau bėdą suversti priekabiam egzaminatoriui, sustojimą matavusiam milimetrais. O dar geriau – vairavimo mokyklai, nes visi puikiai žino, kaip ten prastai parengiami... ir t.t., ir pan.
 
Tad negi aš noriu pasakyti, jog visos mokyklos puikiai dirba ir kalti tik jų mokiniai? Ne, žinoma, ne: mokyklų buvo, yra ir bus visokių. Visokių yra ir mokytojų bei instruktorių. Vis dėlto dauguma jų nuoširdžiai dirba, nes nuo darbo rezultatų priklauso jų autoritetas: mokinys gali nesutikti mokytis pas prastą mokytoją arba prašyti pakeisti instruktorių mokymo eigoje. Ne veltui vienų instruktorių žmonės laukia mėnesiais, o kiti džiaugiasi turintys darbą.
 
Tačiau mokyklos kaltos tuo, jog per lengvai išduoda kursų baigimo pažymėjimus praktiškai visiems juos lankiusiems, nors mokytojai ir instruktoriai nedvejodami pasakytų, kurie iš jų egzamino „Regitroje“ neišlaikys. Prityrę instruktoriai puikiai mato, kas jau subrendęs savarankiškam važinėjimui miesto gatvėse, o kam dar reiktų gerokai padirbėti. Tačiau valandų, skirtų mokymuisi, limitas išeikvotas, teigiami pažymiai – surašyti, tad nėra jokio juridinio pagrindo pažymėjimo neišduoti. Mano akyse viena moksleivio mama tokį pažymėjimą išreikalavo grasindama policija.
 
Ir vis dėlto aš kaltinčiau daugelį mokyklų už pernelyg pakeltas vidinių egzaminų girnas, už pernelyg atsainų požiūrį į mokymosi rezultatus. Egzaminų „Regitroje“ rezultatų viešinimas, ko gero, privers daugelį mokyklų nuleisti girnas nesibaiminant nesąžiningos konkurencijos: į geras mokyklas eis tie, kas nori mokytis, pas „diplomų pardavėjus“ suks būsimieji kelių ereliai, pinigų „studijoms“ dažniausiai gaunantys iš geraširdžių tėvelių.
 
Ir mitas išnyks? Mokyklos puikiai rengs būsimuosius vairuotojus?
Tai būtų pernelyg paprasta. Ir taip nebus, nes šiuolaikinė lietuviškoji vairuotojų rengimo mokykla neturi jokių šansų juos gerai rengti. Tačiau apie tai šiek tiek vėliau, o kol kas grįžkime prie mitologijos.
 
Kas, pagaliau, yra toji „Regitra“?
Kitas vienas iš gajausių mitų – „Regitrai“ finansiškai naudinga bet kokia kaina sukirsdinėti vargšus pretendentus į vairuotojus, nes kiekvienas perlaikytas egzaminas – papildomas pelnas. Dar gali suprasti, kai taip šneka egzaminų neišlaikę žmonės: kam norisi atrodyti nevykėliu draugų, kolegų, tėvų, žmonos ar vyro akyse? Tačiau kai tokias „sąmokslo teorijas“ nesigėdydama dėsto vairavimo mokyklos direktorė... Juk ji turi daugybę progų kasmet rengiamose atvirų durų dienose pabendrauti su „Regitros“ darbuotojais ir išsiaiškinti tiesą iš pirmų lūpų. Kas trukdo tai padaryti?
 
Mitas! Juo prastą savos mokyklos darbą pateisinti labai paranku: pabaksnojai pirštu į kitą ir jau aišku – mes labai stengiamės, tačiau anie, monopolistai... Atu juos!!!
 
Tad ir pabandykime dabar padaryti tai, ko nepajėgia arba nenori padaryti mitologijos gerbėjai – pašnekinti įmonės “Regitra” generalinio direktoriaus pavaduotoją Saulių Šuminą.
 
- Pradėkim nuo elementaraus klausimo – kas yra „Regitra“?
- Elementarus atsakymas – Valstybės įmonė su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis: griežtai reglamentuota veikla, užduotys, struktūra, darbuotojų atlyginimai, darbo apimtis ir ne mažiau griežta finansinė kontrolė. Mes įsprausti į labai ankštus rėmus, išeiti už kurių – nevalia. Vairavimo egzaminus priiminėjantis darbuotojas per darbo dieną gali patikrinti arba iki 8 žmonių (B kategorija), arba iki 5 (C, D, E kategorijos) vairavimo įgūdžius. Atitinkamai reglamentuoti ir teorijos egzaminai. Tiems, kas pajėgia mąstyti logiškai, turėtų būti aišku: mums nėra jokio reikalo gainioti žmones juos kuo dažniau laikyti. 120 egzaminus šalyje priiminėjančių darbuotojų per darbo dieną gali priimti tik atitinkamą kiekį žmonių. Visi kiti rašosi į eilę, kuri kartais nusitęsia per visą mėnesį. Nuo to įmonės finansinė padėtis nė kiek negerėja.
- Tačiau gal įmonės darbuotojų padėtis gerėja?
- Jų atlyginimai niekaip „nepririšti“ nei prie išlaikytų, nei prie neišlaikytų egzaminų skaičiaus. Visokie kitokie būdai „pagerinti padėtį“ baigiasi naujos darbo vietos paieškomis. Ką tai reiškia šiandien, manau, nereikia aiškinti.
- Tai kuo galima paaiškinti mito apie „Regitros“ suinteresuotumą susilaukti kuo daugiau „norinčių“ patirti egzaminų džiaugsmą gyvybingumą?
- Veidrodžio efektu. „Regitra“ iš esmės yra veidrodis, rodantis tiek mūsų vairavimo mokyklų darbo kokybę, tiek jas baigusių žmonių norą išmokti jiems naują dalyką. Deja, mes pernelyg dažnai matome kai kurių mokyklų norą nepersistengti ir nepersidirbti, o moksleivių pastangas kuo lengviau ir greičiau gauti vairuotojo pažymėjimą. Kai abu šie norai sutampa ir vis dėlto neišsipildo, kalčiausias lieka veidrodis.
- O tas veidrodis visada toks skaidrus, švarus, nė dulkelės ant jo spindinčio paviršiaus?
- Pasaulyje yra daugybė darbų, kuriuos atlikdamas žmogus neišvengiamai patenka į konfliktines situacijas. Jose reikalavimai pareigūnui labai aiškūs ir gana griežti. Tuo tarpu beveik kiekvienas egzaminas jo laikytojui yra didesnis ar mažesnis stresas, galintis išvesti žmogų iš pusiausvyros. Jis tada lengvai gali pamatyti tai, ko nebuvo ir išgirsti tai, ko girdėti negalėjo. Tai daugelio būtų ir nebūtų istorijų pradžia, jų kūrėjai – po kelis ar net keliasdešimt kartų egzaminus bandantys išlaikyti veikėjai. Laimei jų nėra daug: kaip tvirtina statistika, iš pirmo ir antro karto egzaminus išlaiko didžioji dalis bandančiųjų. 
- Tad gal „Regitrai“ padės tos filmavimo kameros, kurias turėti jau pareikalauta iš vairavimo mokyklų?
- Atvirai pasakysiu: jos padės ne „Regitrai“, o atvykusiems laikyti egzamino. Juk tos kameros iš esmės yra tik dar vienas veidrodis, konfliktinėje situacijoje atskleisiantis tiesą. Beje, kaip parodė kolegų Latvijoje patirtis, daugeliui egzaminuojamųjų toli gražu ne itin malonią. Juk veidrodis tik atspindi tai, kas patenka į jo regėjimo lauką.
 
„Kiekviena virėja gali valdyti valstybę“
Vyresnės kartos žmonės, aukštosiose mokyklose privaloma tvarka studijavę marksizmą-leninizmą, puikiai prisimena šią skambią didžiojo proletariato vado sentenciją. Dabar, kai seime turime dideliausią būrį virėjų (ne profesine prasme, žinoma, o mentaliteto) matome, kuo tokios sentencijos kvepia.
 
Neskaniai kvepia ir mūsų įsitikinimas, jog kiekvienas žmogus gali valdyti automobilį. Tai mitas, baisus ir tragiškas! Jo pasekmės labai skaudžios: daugybė avarijų, kurių neįmanoma paaiškinti nei techninėmis priežastimis, nei prastomis eismo sąlygomis, nei pagaliau, išganinga, universalia, todėl eismo ekspertų labiausiai mėgstama išvada „vairuotojas nepasirinko saugaus greičio“ (beje, dar vienas mitas, vertas atskiro nagrinėjimo). Ir tragiškų, ir komiškų, sveiku protu nepaaiškinamų avarijų gausybė šaukte šaukia: toli gražu ne visi žmonės dėl sveikatos problemų, fizinių ir psichologinių savybių, pagaliau orientacijos laike ir erdvėje sutrikimų negali ir neturėtų valdyti automobilio vardan jo paties ir aplinkinių žmonių sveikatos ir gyvybės.
 
Kiekvienas vairavimo instruktorius patvirtins turėjęs nemaža mokinių, kuriems, jei tik būtų galėjęs, nebūtų leidęs sėsti prie vairo. Tačiau jie į mokyklą atėjo turėdami sveikatos pažymėjimą ir dažniausiai labai nuoširdų norą išmokti vairuoti. Jie mokyklą paprastai lanko tvarkingai, tačiau dažniausiai dėl nestabilios psichikos vėliau jų veiksmai būna neprognozuojami, o pasekmės nenuspėjamos. Tikra bėda: maksimaliai sukaupę visas jėgas jie dažniausiai visai neblogai išlaiko egzaminus, tačiau atsidūrę vieni kelyje gali iškrėsti pačių netikėčiausių pokštų, kurių kolegos paprastai nesitiki. Ir jau tikra tragedija, kad žmonija iki šiolei neturi efektyvių priemonių išaiškinti tokius ne itin stabilios psichikos vairuotojus anksčiau, negu jie gaus teisę sėsti prie automobilio vairo.
 
Nesvaikim!
Ir pabaigai apie tai, kodėl mūsų vairavimo mokyklos neturi šansų gerai parengti vairuotojus. Net labai norėdamos! Net labai nuoširdžiai dirbdamos! Ir netgi dabar, ženkliai pakėlusios kursų kainas!
Atsakymas bus čia pat, jei tik pabandysime atsakyti į kelis klausimus.
 
Ar matėte kada nors šiuolaikinį, ne sovietinių laikų, vadovėlį lietuvių kalba ar kokią kitą mokymo priemonę, skirtą žmogui, norinčiam tapti vairuotoju? 
 
Ar žinote, kas ir kaip Lietuvoje rengia teorijos mokytojus vairuotojų rengimo mokykloms? Kiek ir kokios literatūros jiems yra išleista? Kur ir kokių mokymo priemonių jie ar vairavimo mokyklos gali įsigyti?
 
Ar žinote, kas ir kaip Lietuvoje rengia vairavimo instruktorius? O gal užtikote kokios nors literatūros, skirtos žmogui, ketinančiam tapti  vairavimo instruktoriumi? Įdomumo dėlei: John Miller ir jo kolegų knyga "Practical Teaching Skills for Driving Instructors" Anglijoje vien nuo 1993 iki 2007 metų leista - sunku ir patikėti - šešiolika kartų! Mes jos net išsiversti nepajėgiame. Ir dar: aplink tik ir girdi - gyvename  elektronikos amžiuje, sakau, gal kas nors kurioje nors lietuviškoje mokykloje matėte simuliatorių, skirtą pradiniam vairuotojo mokymui?
 
Atsakymas į visus šiuos klausimus yra vienas: neturime nei vadovėlių, nei mokymo priemonių, o visa, ką būsimieji vairuotojai mato vairavimo mokyklose, surinko, sukūrė ir pagamino patys mokytojai. Arba liko kaip palikimas iš tarybinių laikų, nes tada šiai veiklos sričiai vis dėlto buvo skirta gerokai daugiau dėmesio. Štai kai į visus šiuos klausimus galėsime atsakyti teigiamai, mokyklas ūdijantys valdininkai turės moralinę teisę šitai daryti. O kol vairuotojų rengimo sistemoje turime totalinę saviveiklą, nesvaikim, permainų nebus jokių!
 
Nebent vieną kartą pasiryžtume radikaliam žingsniui – atsisakyti privalomo mokyklų lankymo bent B kategorijos vairuotojams. Jei jau mokyklos, pasirodo, taip prastai parengia būsimuosius vairuotojus, tai jie savarankiškai pasirengs tikrai ne blogiau. Bet kuriuo atveju kas norės išmokti, mokysis, o kam labiau patinka bandyti laimę loterijoje – lai bando! Juk už žaidimą loterijoje moka ir tie, kas niekada nieko neišlošia. Taigi norintys greitai greitai sėsti prie vairo tegu moka iki supras, kad vis dėlto geriau lankyti gerą mokyklą. Užtat jie mokyklai mokės savo valia, niekieno neverčiami, kaip laisvi laisvos šalies žmonės...
 
Tačiau ir aš jau, atrodo, svaigstu – kur Lietuvoje rasti tiek politinės valios ir ryžto? Juo labiau - radikaliam žingsniui!
 
Kęstutis Bruzgelevičius
www.komtrans.lt