Kaip mes kariavom ir pralaimėjom

Europos komisija paskelbė 2012-ųjų metų žuvusiųjų Europos Sąjungos (ES) keliuose statistiką (žr. žemiau). Kad Lietuva joje atrodys labai prastai, ko gero, buvo aišku metams besibaigiant, tačiau kad šitaip... Iš jos paaiškėjo: pagal žuvusiųjų automobilių avarijose skaičių pirmaujame bemaž be konkurencijos. Užtikrintai aplenkėme arba, kaip pasakytų sporto komentatoriai, triženkliu skaičiumi sutriuškinome nuolatinius mūsų varžovus šioje tragiškoje „rungtyje“ - rumunus bei lenkus. Mūsų keliuose žuvo 100 žmonių, jų atitinkamai 96 ir 93. Nuo šių „lyderių“ šiek tiek atsiliko tik graikai – 92 aukos. Dar dviejose šalyse (Latvijoje ir Bulgarijoje) žuvusiųjų šiek tiek mažiau, tačiau ir jose iki statistinio ES šalių vidurkio dar vis dėlto labai toli.

Kur dingo drakonas?                                                                                                                                                                           
   O juk dar visai neseniai mūsų eismo organizatoriai džiūgavo: priimti nauji „drakoniški“ įstatymai ir milžiniškos baudos vos ne 10 proc. sumažino žuvusiųjų keliuose skaičių! Pasigirdo balsų, jog vaistas nuo tų tragiškų nelaimių pagaliau rastas – baudos, baudos ir dar kartą baudos. Jei žuvusiųjų ir toliau taip nuosekliai mažėtų, po metų kitų jau būtų galima artėti bent prie ES vidurkio. Deja, visai netrukus ėmė aiškėti, jog tie grėsmingieji vaistai tėra viso labo eilinis placebo, tik nežinia kam skirtas – visuomenei ar patiems eismo organizatoriams. Bet visai galimas daiktas, jog abiems grupėms sykiu: vieni galėjo parodyti, jog kažką daro, kiti turėjo patikėti, jog daroma viskas, kad avarijų tragiškos pasekmės pagaliau būtų suvaldytos ir mes garbingai atrodytume ES statistikos suvestinių ataskaitose.
   Deja, eilinį kartą atsidūrėme jų dugne.
   Ką darysime toliau?
   Nėra abejonių, populiarusis personažas iš „Dviračio žinių“ – prezidentės budelis – pasišvaistys kirviu ir keletas galvų nusiris iš užimamų postų aukštybių. Taip mums bus įrodyta, jog niekas šioje šalyje neišvengs atsakomybės už klaidas ar aplaidžiai atliktą darbą. Paskui bus priimta dar keletas įstatymų ir kitų teisės aktų pataisų, dar labiau sugriežtinančių atsakomybę už KET ar kitokių taisyklių pažeidimus ir valdininkų ataskaitose gražiai nutūps pulkelis „paukščiukų“ apie atliktą darbą. Padarėme viską...
   O kai eilinį kartą paaiškės, jog tas „viskas“ yra lygus „nieko“, bus puolama aiškinti, jog mūsų šalies piliečiai yra labai drąsūs, nė velnio nebijo, tad jokiomis baudomis jų nepagąsdinsi... Ir apskritai mūsų šalyje per didelis eismas ir per daug automobilių. Tokiame knibždėlyne (automobilių turime kaip niekad daug – gerokai per 1,5 milijono!!!) avarijų skaičius neišvengiamai turi būti didesnis, taigi ir mirtingumas taip pat neišvengiamai didesnis. Juo labiau, kad automobiliai tragiškai seni, nuolat genda ir dažniau patenka į avarijas.
   Jau daugybę metų girdime šias pasakėles, tad vieną sykį pabandykim išsiaiškinti elementarų dalyką – ar iš tikrųjų tiek daug automobilių mes turime bei kiek ir kaip automobilių amžius atsispindi avarijų statistikoje?
 
Juk mūsų – tik 23 milijonai...
   Pradėkime nuo gyventojų skaičiaus šalyje, jų tankumo ir turimo automobilių kiekio. Logiška manyti, jog kuo daugiau gyventojų yra šalyje, tuo daugiau jie turi pačių įvairiausių transporto priemonių – nuo paprasčiausio dviračio iki lėktuvo. Taip pat logiška manyti, jog avarijų tikimybė visada bus didesnė tose šalyse, kur gyventojų tankumas yra didesnis. Elementarus pavyzdys: tarkim viename kv. kilometre Vokietijoje gyvena 230 žmonių, o Kazachstane – vos 5,61. Žinoma, visada yra tikimybė pataikyti į vienintelį visoje stepėje šimtų ar tūkstančių kv. kilometrų plote riogsantį akmenį, tačiau toks išskirtinis atvejis eismo įvykių dinamikos iš esmės nekeis.
   Kaip šiuo požiūriu atrodo Lietuva? Pasidomėkim gyventojų tankumu panašaus į mūsų šalį dydžio Vakarų Europos valstybėse. Kad palyginimas būtų aiškesnis, priminsiu, jog Lietuvos plotas yra 65 301 kv. km.
   Danija: šalies plotas - 43 tūkst. kv. km ir 5,2 mln. gyventojų. Jei proporcingai tiek pat žmonių gyventų Lietuvoje, krepšinio himne dainuotume ne apie 3, o apie 8 milijonus.
   Dar įdomiau atrodo šie skaičiai, jei pabandytume lygintis su Šveicarija: 41,3 kv. km ir 7,8 mln. gyventojų, taigi proporcingai mūsų turėtų būti 12,3 mln.  
   O palyginimas su Nyderlandais – apskritai už fantastikos ribų: 41,5 kv. km ir 15,5 mln. gyventojų, tad jei šią proporciją pritaikytume Lietuvai, čia turėtų tilpti ...23 mln. gyventojų.
   Pavydžiu tiems, kas turi tokią galingą fantaziją, leidžiančią įsivaizduoti mūsų šalyje 10-20 mln. gyventojų ir 5-10 mln. transporto priemonių. Tačiau jeigu eismo organizavimo strategija bei vairuotojų ir pėsčiųjų vidinės kultūros lygis išliktų toks kaip dabar, tai žuvusiųjų keliuose per metus skaičiuotume nuo 333 iki 666.
   Tačiau paradoksalus dalykas: minėtose tankiausiai Europoje apgyvendintose valstybėse žuvusiųjų avarijose skaičius – pats mažiausias. Vadinasi šuo pakastas arba kažkur kitur, arba giliau?
 
Senas – atpirkimo ožys?
   Ką gi, tada pasižiūrėkime į kitą mūsų transporto ideologų sekamą pasakėlę apie senų automobilių pavojingumą, nes jis esą vienas iš didžiausių kaltininkų, kad žmonės avarijose žūva, o ne lieka suluošinti.
   Be abejonės, metalo nuovargis negali neturėti įtakos avarijos pasekmėms: surūdijusios važiuoklės konstrukcijos bus kur kas plastiškesnės negu planavo konstruktoriai, tad nuo smūgio į kliūtį lengviau išsilakstys į sudedamąsias dalis arba susiglamžys į metalo laužo kamuolį. Be abejonės, naujesnė automobilio konstrukcija visada bus saugesnė, nes numatyta daugiau ir įvairesnių apsaugos priemonių. Visa tai, be abejonės, turi didelės įtakos avarijų pasekmėms, tačiau ne jų skaičiui. Nė kiek neabejoju, jog ir 20-30 metų senumo automobiliu galima važinėti taip pat saugiai, kaip ir šiuolaikiniu.  
   Bene puikiausias pavyzdys – Švedija. Daug kam atrodo, jog šioje gana turtingai gyvenančioje šalyje visi važinėja tik naujais ar apynaujais automobiliais. Toks vaizdas iš tikrųjų gali susidaryti, jei švedų gyvenimą pažįsti tik iš didmiesčių. Tuo tarpu provincija, ypač šiauriau Upsalos, pilna senutėlių SAAB ir „Volvo“, kurie jau seniai turėjo rasti vietos automobilių muziejuose. Švedijos Karališkojo automobilių klubo viceprezidentas Jonas Henriksonas (Jon Henrikssson) net nustebo, kai šią mintį išdėsčiau garsiai. „O kodėl? Jei tas automobilis tvarkingas, jei nekelia šeimininkui didesnių rūpesčių, jei serviso paslaugos ženkliai nepadidina jo eksploatacijos išlaidų, kodėl jo reiktų atsisakyti? O dėl avarijų retai kada kalti būna patys automobiliai, statistika sako, jog vos 2-3 proc., dažniausiai jas sukelia žmonės“.
   Ką gi, tada pasidomėkim pačių avarijų statistika. Gal lietuvaičiai yra patys drausmingiausi vairuotojai ir iš tikrųjų nepelnytai kenčia dėl to, kad jų automobiliai seni?
   Deja deja, ir ši statistika negailestinga: avarijų skaičiumi mes taip pat gale, tegu ir ne pačiame, tačiau vis dėlto gale, pirmauja tos pačios turtingosios ir gyventojų perpildytos šalys. Gal vis dėlto teisi tegu ir ciniška, bet liaudies išmintis: biednas todėl, kad durnas, o durnas todėl, kad biednas. Kad ir kaip bebūtų skaudu, pripažinkim šią tiesą, gal aiškiau tada pamatysim, ką ne taip darome, kad visos mūsų pastangos kažką pakeisti baigiasi eiliniu mūsų pralaimėjimu.
 
   Žaidžiame demokratiją                                                                                                                                                                        
Medikai gerai žino, jog smarkiai išbadėjusiam žmogui negalima duoti daug maisto, o smarkiai sušalusiam – daug šilumos. Pasekmės abiem atvejais gali būti tragiškos. Tačiau niekas, ko gero, nepagalvojo apie tai, jog taip pat yra ir su demokratija: kažkodėl manoma, jog jos nėra ir negali būti per daug. Bene dažniausiai tokia nuostata aptinkama šalyse, neseniai išsivadavusiose iš totalitarinių režimų priespaudos: jų gyventojai demokratijos ištroškę tarsi gryno oro ar gėlo vandens gurkšnio, tad gina savo iškovotas teises iš paskutiniųjų.
   Tai, žinoma, puiku, tačiau su šiuo gėriu ateina ir didelė bėda – teisės nuožmiai ginamos pamirštant pareigas. Pamirštant, kad demokratija yra ne kas kita, kaip du lėktuvo sparnai – teisės ir pareigos. Jei jų keliamoji galia skirtinga, lėktuvas bus nestabilus, pilotui bus labai sunku ar netgi neįmanoma laikytis kurso. Šalyse, kuriose demokratija įsitvirtino jau seniai, kiekvienas žmogus puikiai žino: jo teisės baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus teisės. Kad taip būtų iš tikrųjų, priimti kai kurie teisių apribojimai, veikiantys ir per rašytines, ir nerašytines žmonių bendrabūvio taisykles. Jų laikymasis tokių šalių piliečiams – visuotinai pripažįstama ir visuotinai saugoma norma.
   Mes tuo tarpu žaidžiame pagal kitokias taisykles, paveldėtas iš socialistinio teisingumo: jei negalima, tačiau vis dėlto labai norisi, tada galima, tik reikia rasti gražiai skambantį motyvą, pateisinantį tokį poelgį. Pats baisiausias dalykas yra tai, jog „jaunos demokratijos“ valstybėse tokius žaidimus žaidžia praktiškai visi – nuo jauno lig seno, nuo kiemsargio gatvėje iki seimūno, ministro ar kokio kito aukšto rango pareigūno.
   Šitie žaidimai neišvengiamai persikelia ir į gatves bei kelius. Pripažinkim vieną sykį atvirai, jog KET taisyklių nesilaikymas iš pavienių reiškinių tapo masinis. Nuo „smulkmenų“, tokių kaip posūkio nerodymas iki važiavimo per sankryžą degant raudonam šviesoforo signalui. Ir kam jų laikytis, jeigu niekas nekontroliuoja, o kantiškojo vidinio imperatyvo mumyse neliko dar nuo baudžiavos laikų. Ir šiandien daugelyje iš mūsų sėdi baudžiauninkas, tik ir besitaikantis kaip apmauti poną (klientą, pirkėją, užsakovą, darbdavį ir/ar darbuotoją...). Matydami šitai,                įsivedėme milžiniškas baudas už KET pažeidimus, tačiau nepasirūpinome, kas jas fiksuos ir kas išieškos jas. Rezultatas – tokia „kova“ vos per metus laiko nuėjo šuniui ant uodegos kai tik vairuotojai suprato, jog ji yra viso labo imitacija. Muliažas. Toks pats grubus ir primityvus, kaip ir inkilais praminti garsieji greičio matuokliai, tapę mūsų įvairių žinybų biurokratų tarpusavio nesusikalbėjimo simboliu.
 
Pinigų nėra! O ar reikia?
   Vis neduoda ramybės mintis, kodėl taip atsitiko? Ką ir kur padarėme ir darome ne taip?
   Prityręs biurokratas tuoj pat pasakys: būtų daugiau pinigų, rezultatai būtų kitokie.
   Gal būt, bet kažkodėl netikiu. Dėl vienintelės priežasties: kai pabandau įsivaizduoti, ką už daugiau pinigų padarytų mūsų eismo organizatoriai? Atsakymas akivaizdus – tai, kas lengviausia! Prikabintų gatvėse ir keliuose švieslenčių, raginančių laikytis eismo taisyklių. Priperėtų kabinetuose šiltai sėdinčių naujų pareigūnų, rašančių „aukščiau stovinčioms“ institucijoms ataskaitas. Priplanuotų naujų, ko gero, iš gėdos už darbo kokybę nuolat raudonuojančių „žaliųjų“ bangų. Paskelbtų dar vieną konkursą geležiniams inkilams. Ką pamiršau? Ak, taip... Organizuotų keletą propagandinių akcijų, kuriose išdalintų kalną atšvaitų ir tuo šurmulys pasibaigtų, net nepasidomėjus, ar juos kas nors naudoja.
   O ką jūs siūlote? – paklaus tas pats patyręs biurokratas.
   Pagaliau pradėti daryti tai, kas sunkiausia – keisti įstatymus, poįstatyminius aktus, reglamentus, taisykles ir visokią kitokią teisinę atributiką, kuri suriša pareigūnams rankas ir leidžia KET pažeidėjams (tiek pėstiems, tiek važiuotiems) išsisukti nuo atsakomybės. Be abejo, daugelis šių darbų yra ne eismo organizatorių kompetencijoje, tačiau jie gali ir privalo siūlyti priemones tiems, kas įgaliotas tai daryti. Kiekvienam naujam Seimui. Kiekvienam naujam ministrui. Kiekvienai naujai Vyriausybei. Atkakliai, metodiškai, argumentuotai...
   Ir būtinai apie tuos pasiūlymus bei jų priėmimo eigą informuoti visuomenę, kad ji matytų, kas daroma. Jei konservatorių seimas nepalaikė kažkurių pasiūlymų, tai nereiškia, jog jų nepalaikys socialdemokratai. Ir atvirkščiai. Juk užtektų techninės apžiūros darbuotojams suteikti galimybę patikrinti ar automobilio savininkas neturi neapmokėtų baudų ir problema didžia dalimi būtų išspręsta. Užtektų leisti budinčiam kelių policijos ekipažui nukabinti techninės apžiūros nepraėjusio automobilio numerius ir problema būtų pamiršta. Užtektų leisti skirti nuobaudą automobilio savininkui nepriklausomai nuo to, kas pažeidžiant KET sėdėjo prie vairo, ir vėl problemos neliktų. Lizingo bendrovės protestuos? Bet juk jos žino, kam patikėjo automobilį, tad finansinius reikalus tegu ir aiškinasi su savo klientais.
   Apie tai šnekama daugybę metų, tačiau vaidindami demokratus ir saugodami pažeidėjų teises beviltiškai trypčiojame vietoje. O jie tuo metu žudo ir luošina žmones šimtais ir tūkstančiais. Netgi pareigūnai, kurie turėtų mus saugoti... Ir nesupranti tada paprasto dalyko: dar prieš krizę pasauliui apsiskelbėme esą Baltijos tigrai, tad kur išgaravo mūsų drąsa, mūsų ryžtas ir mūsų valia? Ir kai vairuotojai mato beviltišką mūsų eismo organizatorių neįgalumą, ar gali stebėtis, jog greičio viršijimas 10-20 km, posūkių nerodymas, kelio ženklų ignoravimas senai tapo norma, o bausmės už tokius „smulkius“ KET taisyklių pažeidimus kelia milžinišką vairuotojų brolijos pasipiktinimą.
   Tačiau keisti įstatymus – maža. Jei kelių policijos pareigūnai nebus suinteresuoti juos vykdyti, tai ir matysime juos šiltai, patogiai įsikūrusius tarnybiniuose automobiliuose nuošalesnėse aikštelėse šalia kelių. Senai metas grįžti prie tvarkos, kuri buvo įteisinta anksčiau: už baudas surinkti pinigai atitenka kelių policijai ir konkretiems pareigūnams, surašiusiems KET pažeidimo protokolą. Suprantu, jog gali pasitaikyti vienas kitas piktnaudžiavimo atvejis, tačiau tai mažesnė blogybė negu nieko nedarymas ir žmonių luošinimas keliuose. Juo labiau, kad nubaustasis visada gali kreiptis į teismą...
   Pabaigai – statistinių duomenų lentelė. Kitąmet, jei nedarysime nieko, mums vis dėlto gali pavykti: jei taip pat nieko nedarys ir rumunai bei lenkai, sėkmės atveju ES galime užimti aukštą priešpaskutinę vietą arba atsidurti (netgi prieš savo valią) ir treti nuo galo.
 
 
  
Europos Komisija paskelbė                                                                                                                                                                
 2012 m. žuvusiųjų Europos Sąjungos (ES) keliuose skaičius sumažėjo 9 proc. Skaičiai rodo, kad milijonui gyventojų Lietuvoje 2012 m. teko 100 avarijų aukų – pagal šį rodiklį šalis yra pirma visoje ES. Po Lietuvos rikiuojasi Rumunija ir Lenkija, kur milijonui gyventojų tenka atitinkamai 96 ir 93 aukos.
Lyginant su 2011 m., Lietuvoje žuvusiųjų skaičius padidėjo 2 proc., o, pavyzdžiui, Lenkijoje - sumažėjo 15 proc. Kitų Baltijos šalių rodikliai yra tokie: Latvijoje milijonui gyventojų teko 86 (-2 proc.), o Estijoje – 65 žuvusieji keliuose (-14 proc.). ES šalių vidurkis pernai buvo 55 žuvusieji.
2012 m. ES šalių keliuose žuvo mažiausiai žmonių nuo tada, kai buvo pradėti rinkti tokie duomenys.
„2012 m. – itin svarbūs Europos kelių eismo saugos požiūriu – jais užregistruotas mažiausias žuvusiųjų keliuose skaičius. Sumažėjimas 9 proc. reiškia, kad praėjusiais metais išsaugota 3 000 gyvybių. Tokie rezultatai teikia daug vilčių. Tačiau Europos keliuose kasdien vis dar žūsta po 75 žmones, todėl nusiraminti negalime. Turime plataus užmojo tikslą iki 2020 m. perpus sumažinti žūstančiųjų keliuose skaičių, ir kad jį pasiektume, turime išlaikyti šį tempą.
Žūstančiųjų keliuose skaičius yra tik ledkalnio viršūnė. Dešimteriopai daugiau žmonių keliuose patiria sunkių sužalojimų, pavyzdžiui, smegenų ar stuburo traumų. Tad reikia parengti strategiją, kaip sumažinti sunkių sužalojimų visos ES keliuose skaičių“, – sakė Komisijos pirmininko pavaduotojas ir už transportą atsakingas Komisijos narys Siimas Kallasas.
Lyginant visų šalių statistinius duomenis matyti, kad žūstančiųjų keliuose skaičius ES šalyse vis dar labai skiriasi. Ir toliau mažiausiai žmonių žūsta Jungtinės Karalystės, Švedijos, Nyderlandų ir Danijos keliuose: milijonui šių šalių gyventojų tenka apie 30 žuvusiųjų.
EK nuomone, palyginti su ne kokiais 2011 m. duomenimis, kai pažanga mažinant žūstančiųjų keliuose skaičių sulėtėjo iki 2 proc., 2012 m. sumažėjimas 9 proc. reiškia, kad valstybės narės vėl deda pastangas, kad 2010–2020 m. žūstančiųjų keliuose skaičius būtų sumažintas perpus. Kad būtų pasiektas šis tikslas, žūstančiųjų keliuose skaičius turėtų mažėti vidutiniškai 7 proc.
ES valstybė Žuvusiųjų milijonui gyventojų               Žuvusiųjų skaičiaus kitimas
  1965 m. 2010 2011 2012  Vidutinis metinis sumažėjimas 2000–2010 m. 2010-2011 2011-2012
Belgija 147 77 78 73 -6% 2% -12%
Bulgarija 91 103 89 82 -3% -15% -8%
Čekija 150 76 74 71 -5% -4% -4%
Danija 212 46 40 32 -6% -14% -18%
Vokietija 234 45 49 44 -7% 10% -10%
Estija 178 58 75 65 -10% 29% -14%
Airija 124 47 41 36 -7% -12% -12%
Graikija 89 111 101 92 -4% -9% -10%
Ispanija 114 54 45 41 -9% -17% -9%
Prancūzija 249 62 61 56 -8% -1% -8%
Italija 186 68 64 62 -6% -6% -2%
Kipras 162 73 85 59 -5% 18% -28%
Latvija 290 97 86 86 -10% -18% -2%
Lietuva 250 90 97 100 -9% -1% 2%
Liuksemburgas 250 64 64 65 -8% 3% 3%
Vengrija 86 74 64 60 -6% -14% -5%
Мalta 36 36 51 26 -1% 40% -48%
Nyderlandai 202 32 33 32 -7% 2% -1%
Austrija 252 66 62 64 -6% -5% 4%
Lenkija 79 102 109 93 -4% 7% -15%
Portugalija 117 79 84 71 -6% -7% -16%
Rumunija 98 111 94 96 0% -15% 1%
Slovėnija 327 67 69 59 -7% 2% -13%
Slovakija 128 68 60 55 -5% -13% -9%
Suomija 230 51 54 48 -5% 7% -11%
Švedija 170 28 34 31                 
-8%
20%  
-7%
Jungtinė Karalystė 146 31 31 28 -7% 3% -12%
ES 171 62 60 55 -6% -2% -9%