Paskaičiuokim, broliai kurmiai...

Šiais metais „Nemuno žiedo“ trasoje taupiausi „Volvo“ sunkvežimių vairuotojai rungėsi dėl Lietuvos „The Drivers‘ Fuel Challenge“ varžybų čempiono titulo. Kiek vėliau geriausieji savo šalyse rungėsi Slovakijoje, o geriausieji pasaulyje – Švedijoje, Geteborge. Žinoma, dabar galima pasakyti, jog visa tai – jau istorija: vainikais apkabinėti, šampane išmaudyti nugalėtojai grįžo namolio ir... Kas toliau?

 
Profesionalų rezultatai...
...toliau ten, kur baigiasi istorija, prasideda pamokos. Jos ir turėtų atskleisti, ar mes iš tos istorijos ko nors išmokome. Nors vienas iš vokiečių filosofų ir teigė, kad istorija yra mokslas, kuris niekad nieko nieko neišmokė, civilizacijos raida vis dėlto rodo, kad žmonija kartais šio to ir išmokdavo. Todėl jei namolio grįžę vairuotojai kaip anksčiau mina akceleratorių ligi dugno, tai tokių varžybų naudingumo koeficientas labai jau nedidelis arba jos apskritai neturi jokios prasmės. O jei degalų sąnaudos kad ir ne po daug ėmė mažėti, laimi ir vairuotojas (jei darbo organizavimas įmonėje tinkamai sutvarkytas), laimi įmonė (mažiau degalų – mažesnės vežimo savikaina), laimi ir visuomenė (mažiau sudeginama degalų – švaresnė aplinka).
 


Varžyboms „Nemuno žiede“ pasibaigus „The Drivers‘ Fuel Challenge 2014“ Lietuvos čempionas ir Europos vicečempionas Jonas Gudauskas taip kalbėjo:
„Paprasčiausias „atsisėdau ir minu akceleratorių“ nuo ekonomiško vairavimo skiriasi tuo, kad sudeginti mažiau degalų norintis vairuotojas pirmiausia turi visą laiką dirbti galva ir planuoti savo veiksmus į priekį. Išnaudoti inerciją, stengtis išvengti nereikalingo stabdymo, stebėti reljefą ir variklio sūkius. Iš naujos kartos vilkikų prietaisų skydelio gaunu labai daug informacijos, padedančios priimti teisingus sprendimus. Ilgainiui tai tampa įpročiu, leidžiančiu vairuoti racionaliau. Visiems kolegoms nuoširdžiai patarčiau šių dalykų pasimokyti iš vairavimo ekspertų. Dauguma mūsų įmonės vairuotojų pradėjo būtent nuo to“.
 
Kad J. Gudauskas kalba nuoširdžiai, tvirtino ir labai racionalus jo paties, ir jo bendradarbio Vadimo Jevgrafovo, šiose varžybose Lietuvoje užėmusio antrąją vietą, vairavimo stilius. Tačiau mums, dviems transporto žurnalistams, ramybės nedavė mintis, kokius rezultatus šioje trasoje parodytų tokioms varžyboms nesirengę vairuotojai, važiuojantys kas kaip moka ir kaip kas išmano, nesistengiantys nei pernelyg stropiai laikytis eismo taisyklių reikalavimų, nei ekonomiško vairavimo subtilybių. Žodžiu taip, kaip važinėja tūkstančiai vairuotojų mūsų keliuose.
 
... ir neprofesionalus eksperimentas
Taigi oficialiosioms varžyboms Kačerginėje pasibaigus, prie to paties vilkiko vairo sėdo du žurnalistai, turintys teisę vairuoti šias transporto priemones: LRT laidų „Keliai, mašinos, žmonės“ vedėjas Valdas Vilūnas ir interneto portalo www.komtrans.lt redaktorius Kęstutis Bruzgelevičius. Sėdo ne varžytis su profesionalais ir netgi ne tarpusavyje, o iš žurnalistinio smalsumo. Buvo labai įdomu pasižiūrėti, kokią praktinę naudą gali duoti tokios varžybos, kurioms „Volvo“ skiria šitiek dėmesio. Juk ne paslaptis, yra manančių, kad jos tėra reklaminė akcija, kuria gamintojai siekia pareklamuoti savąją produkciją ir atkreipti visuomenės dėmesį į jų pastangas gerinti ekologinę aplinką.
 
Kadangi idėja leisti važiuoti žurnalistams kilo spontaniškai, tad abu jų dalyviai neturėjo nei laiko, nei galimybių pasirengti: sėdo prie vairo ir važiavo taip, kaip važinėjo anksčiau ir, tiesą sakant, kaip važinėja daugybė Lietuvos vairuotojų mūsų keliuose bei gatvėse – nelabai galvodami nei apie degalų taupymą, nei apie besąlygišką eismo taisyklių laikymąsi. 55 ir net 60 km./val. vietoje leistinų 50 pas mus seniai tapo įprasta. Į tokius „pažeidimus“ dėmesio nekreipia nei eismo dalyviai, nei Kelių policija, tad preciziškai laikytis greičio limito ir buvo vienas iš sunkiausių bei klastingiausių išbandymų. Jo „The Drivers‘ Fuel Challenge 2014“ varžybose Lietuvoje neišlaikė net 5 dalyviai iš 12 startavusiųjų.
 
O ką parodė improvizuotų varžybų rezultatai?
Abu žurnalistai tilpo į 16 min. laiko limitą: Valdas trasą įveikė per 15 min 48 sek., Kęstutis beveik minute greičiau, 14 min 55 sek. Ir ta minutė jam brangiai kainavo: Valdo degalų sąnaudos 5,5 l, minutę laimėjusiojo – 6,5 l. O dabar, kaip sako vienos pasakos herojus...
 
...paskaičiuokime, broliai kurmiai.
Trys itin sunkūs „Nemuno žiedo“ ratai, pilni ir natūralių, ir dirbtinių kliūčių, su viena įkalne, kurioje degalų sąnaudos kilo iki 80-100 l/100 km, yra 10 kilometrų ilgio, tad vidutinės degalų sąnaudos, rungtynių rezultatus išvertus į visiems suprantamą l/100 km „kalbą“, atrodytų taip. 
Geriausias žiede pasiektas rezultatas – 41,0 l/100  km.
Varžybų visų dalyvių vidutinės degalų sąnaudos – 46,22 l/100 km., t. y. + 12,7 proc. lyginant su geriausiu rezultatu.
Prasčiausias rungtynėse parodytas rezultatas (be baudos litro!) – 57,8 l. Lyginant su nugalėtoju + 16,8 l/100 km arba + 40,9 proc.
Dar iškalbingesni rungtynėms nesirengusių žurnalistų rezultatai:
išmintingiau ir apdairiau važiavusio Valdo  55 l (+ 34 proc.), o pedalą iki dugno mynusio Kęstučio - 65 l (+58 proc.).
 
Pabandykim šiuos rezultatus „pririšti“ prie tolimųjų reisų vairuotojo kasdienybės, t. y . apskaičiuoti, kaip jie atrodytų viename pagal nuotolį daugiau mažiau įprastame reise iki Europos vidurio ir atgal, kai vairuotojas „vienu prisėdimu“ nuvažiuoja, tarkim, 4000 km.
 
J. Gudauskui, jeigu jis visą kelią važiuotų tokio paties lygio trasa kaip „Nemuno žiedas“ ir tokiu pačiu stiliumi, šiam darbui reikėtų 1640 l degalų.
Vairuotojams, kurie laikėsi arčiau statistinio vidurkio, prireiktų jau 1850 litrų (+210 l).
Prasčiausio rungtynių rezultato savininkui – 2312 litrų (+672 l).
O štai netaupųjį žurnalistą išleisti į tokią kelionę vežėjui būtų tikras nuostolis: taip važiuodamas jis sudegintų 2600 l dyzelino (+ 960 l).
 
Ne mažiau įdomus būtų ir metinis tokių vairuotojų darbo palyginimas, jei jie per tą laiką tokio paties lygio keliais kaip „Nemuno žiedas“ nuvažiuotų, pavyzdžiui, 150 tūkst. kilometrų.
Šiam atstumui įveikti J. Gudauskui reikėtų 61 500 l dyzelino, vidutiniokui – 69330 l (+7830 l). Prasčiausio rezultato savininkui – 86 700 l (+ 25 200 l). Netaupiajam žurnalistui - 97 500 litrų (+36 000 l). Įmonių vadovai, degalus perkantys kiekvienas savo kainomis (o kam įdomu – vidutinėmis degalinių kainomis) galėtų apskaičiuoti, kiek jiems kainuoja nemokančio arba nenorinčio ekonomiškai važiuoti vairuotojo darbas.
 
Sprintas ir kasdienis gyvenimas
Toks skaičiavimas yra labai nekorektiškas, pasakys kai kas ir bus absoliučiai teisus, nes:
- varžybų rezultatus automatiškai perkelti į gyvenimą – beprasmiška: visuomet buvo, yra ir bus daugybė aplinkybių, vienaip ar kitaip įtakojančių darbo rezultatus.
- kelias – ne stadiono bėgimo takelis, kuriame sportininkas varžybose mobilizuoja visas fizines bei dvasines jėgas geriausiam rezultatui pasiekti. Todėl negali reikalauti sprinterio rezultatų iš bėgančiojo maratoną. Niekas, ko gero, ir nereikalauja, o jei toks „vadas“ kur nors atsiranda, tai „vairai“ nuo jo bėga neatsigręždami. Ir teisingai daro, nes tokių varžybų tikslas – ne degalų sąnaudų normų nustatinėjimas. Tai būtų pats beprasmiškiausias užsiėmimas, nes:
- kiekvienas kelias turi savą specifiką ir jai įveikti būtinas degalų sąnaudas;
- kiekvienas automobilis turi visą puokštę savų techninių ypatybių, kurios neišvengiamai turės įtakos degalų sąnaudoms;
- kiekvienas vairuotojas turi ne tik savitą rašyseną, bet ir savitą vairavimo stilių, nors iš pirmo žvilgsnio viskas taip paprasta – pedalas greičiui, pedalas stabdžiams ir vairas, visa kita gali atlikti automatika.
 
Tačiau:
Pirmosios aplinkybės vairuotojas dažniausiai neturi galimybių kaip nors pakeisti: kelią diktuoja maršrutas arba iš anksto aptartos krovinio gabenimo sąlygos.
Antroji taip pat nedaug priklauso nuo vairuotojo: net ideali transporto priemonės būklė degalų sąnaudų nesumažins, o bet kuris net menkai pastebimas ar netgi dar nepastebėtas gedimas pamažėle reikalaus vis daugiau degalų.
 
O štai vairavimo stilius degalų sąnaudoms turi lemiamos reikšmės: važiuodami tokiu pačiu ar netgi tuo pačiu vilkiku ta pačia trasa skirtingi vairuotojai gali sunaudoti 10-50 proc. degalų daugiau. Tai, beje, parodė ir šių varžybų rezultatai: skirtumas tarp geriausiojo ir prasčiausiojo rezultato –  per 40 proc., o juk varžybų dalyviai važiavo nusiteikę taupyti ir laimėti! Kai važiuojama „kaip kasdien“, skirtumas gali būti gerokai didesnis. Deja, vairuotojai to dažniausiai ir nepastebi. Todėl tokių varžybų tikslai iš esmės yra du. Pirmasis – priversti vairuotojus pažvelgti į save iš šalies, nes tik tada pamatysi, ką darai ne taip, kad kiti tave lenkia. Antrasis – priversti įmonių vadovus susimąstyti, ar jie iš tikrųjų nori taupyti degalus, ar tik kalba apie tai? O juk rungtynių rezultatai akivaizdžiai rodo, kad taupyti yra iš ko, tereikia darbą įmonėje organizuoti taip, kad vairuotojai norėtų šitai daryti, kitaip liks tik pragaras, gerais norais grįstas...

Geležinės logikos pasekmės
O dabar konstatuokim faktą: šias varžybas aš pralaimėjau triuškinančiu rezultatu: atvažiavęs minute anksčiau negu nugalėtojas, degalų sunaudojau gerokai daugiau. Nors instruktoriai, sėdėję šalia, patarinėjo kaip reikėtų važiuoti, aš atkakliai myniau akceleratoriaus pedalą, nes mintyse įsivaizdavau save vairuotojo vietoje, kurio už kelių šimtų kilometrų laukia krovinys ir, kaip dažniausiai esti, skubus. Galėjau įsivaizduoti ir kitaip: įmonės, kurioje dirbu, vadovas žalio supratimo neturi apie skatinimo sistemas, vienintelė jo žinoma „priemonė“ degalams taupyti – nuolatiniai priekaištai ir baudos už jo supratimu pereikvotus degalus. Tad man visai nesvarbu, kiek jų „suryja“ vilkikas. Nors, tiesą sakant, kuo daugiau, tuo geriau: taip visiškai oficialiai galiu įrodyti, kad degalų nevagiu, o didelės jų sąnaudos yra natūralios. Juk gamintojai tokių duomenų neteikia! O neteikia todėl, kad sąnaudos iš tikrųjų didelės – geležinė logika!
 
Su ja, su tokia logika, vairuotojui visai neįdomu taupyti, nes tai didelis papildomas darbas, kurį nesunkiai gali atlikti važiuodamas keletą ratų „Nemuno žiedu“. Tačiau jis mirtinai tave išvargins, jei turėsi ekonomiškai važiuoti kiekvieną dieną kai tik sėsi prie vairo. Toks darbo stilius daugiau ar mažiau gali būti priimtinas žmogui, kuriam ekonomiškas važiavimas įaugęs į kraują ir tai daroma beveik automatiškai. Tačiau jei automatizmo nėra, jei esi priverstas kiekvieną savo judesį kontroliuoti, o atlygis bus menkas arba netgi jokio, koks skirtumas kiek degalų ryja tas vilkikas – kiek jam reikia, tiek tegu ir maukia!
 
Todėl pasakysiu: toks konkursas, nors jo pagrindiniai žaidėjai yra vairuotojai, vis dėlto skirtas, ko gero, daugiau vežėjams. Jų turimų vilkikų degalų sąnaudos didžia dalimi priklauso nuo to, kokią vairuotojų skatinimo politiką jie pasirinko. Deja, kaip rodo praktika, daug Lietuvos vežėjų neturi nei skatinimo, nei juo labiau politikos, tad nieko nuostabaus, kad kelinti metai vykstančiame „Volvo“ konkurse 
 
Ką suskaičiavome, broliai kurmiai, ir kokios išvados?
Skaičiai parodė, kad šiuolaikiniai vilkikai gali važiuoti fantastiškai taupiai. Ir tegu jūsų negąsdina tas 41l/100 km: tokių trasų kaip „Nemuno žiedas“ Europoje, kurios 85 proc. teritorijos sudaro lygumos, yra labai nedaug. O lygumose Slovakijos etape tie patys „Volvo“ tenkinosi 20-21l/100 km.! Taigi norintys taupiai važiuoti vairuotojai gali tai daryti, jei tik nori. Bet ar jie nori? Deja, toli gražu ne visada toks noras priklauso vien tik nuo jų. Tai ne žurnalisto išvada, taip, tik kitais žodžiais, kalbėjo jauna moteris, šią išmintį suvokusi gerokai anksčiau negu daugybė vyrų, transporto įmonių vadovų.
 
„Visi nepaprastai džiaugiamės Jono laimėjimu. Ekonomiškas vairavimas – mūsų įmonės vienas iš prioritetų, todėl daug dėmesio skiriame vairuotojų tobulinimosi kursams su praktiniais važiavimais. Tai buvo pirmas mūsų žingsnis.

Antrasis – ėmėme naudoti transporto kontrolės sistemas, kuriomis vertiname vairuotojus pagal ekonomišką ir saugų vairavimą. Įdiegėme taupaus vairavimo motyvavimo sistemą. Todėl tikiu, kad nuoseklus darbas ir įmonės vairuotojų požiūris į degalų taupymą svariai prisidėjo prie visų mūsų, o ypač Jono Gudausko laimėjimo,“ – varžyboms pasibaigus sakė UAB „Gran Taralrud“ direktorė Daiva Maskoliūnienė.
Įdomu, ką turi ponia Daiva tokio, kad ji suprato elementarią tiesą, kuri, deja, neįkandama daugeliui orių ir savimi itin pasitikinčių direktorių-vyrų?

Kęstutis Bruzgelevičius
www.komtrans.lt