Skubėk lėtai – ir sutaupysi

Dabar, kai transporto įmonių sąskaitose daugiau kaip pusė išlaidų tenka degalams, ne juokais susirūpinta jų taupymu. Vienas iš didžiojo gamintojų septyneto – „Volvo Trucks“ - jau ne vienerius metus vežėjams siūlo vairuotojų mokymų programą, paremtą realiomis darbo situacijomis ir eismo sąlygomis. Viename modulyje - specializuotame ekonomiško vairavimo kurse – mokėsi ir tinklapio www.komtrans.lt redaktorius Kęstutis Bruzgelevičius.

Kas ką privalo
Nuo 1998 m. nafta pabrango daugiau kaip dešimtį kartų ir jau senokai perkopė 100 JAV dolerių už barelį ribą. Tokioje situacijoje vežėjus kamuoja dažniausiai vienas klausimas: ką būtų galima padaryti dabar su turimu sunkvežimiu parku ir vairuotojais, kai rinkos analitikai prognozuoja ir 200 JAV dolerių už barelį?
 
Atsakymas lyg ir paprastas: jei sumažinti išlaidų atlyginimams, techninei priežiūrai, draudimui ir lizingui nėra didesnių galimybių, vairuotojai turėtų stengtis mažinti degalų sąnaudas.
 
Sužinoti, kaip vairuotojai gali tai padaryti, atvykau į „Volvo Lietuva“ organizuojamą teorinį bei praktinį ekonomiško vairavimo kursą ir prisijungiau prie penkiolikos plento asų – profesionalių vairuotojų – būrio.
 
Pirmasis mūsų laukęs netikėtumas – daugeliui vežėjų nesąmone atrodysiantis teiginys, jog degalų ekonomija prasideda ne nuo vairuotojo! Šiuo klausimu interneto platybėse nuolat verda aštrios diskusijos, į visas puses žyra abipusiai kaltinimai ir priekaištai. Tačiau pasiskaičius komentarus vaizdas susidaro toks: abipus degalų statinės išsirikiavę vyrai vieni kitų negirdi ir, baisiausia, girdėti nenori. Ar vis dėlto įmanoma čia rasti kokį nors kompromisą?
 
Jo paieška turėtų prasidėti nuo elementarios tiesos: galimybių sumažinti degalų sąnaudas pamatas klojamas tada, kai vežėjas užsisakinėja sunkvežimį. Šiais laikais beveik neliko standartinio sunkvežimio sąvokos, kiekvienas egzempliorius tarsi kostiumas siuvamas konkrečiam užsakovui. Tik skirtingai nuo siuvyklos, sunkvežimis gamykloje renkamas tarsi iš „Lego“ detalių. Šiais laikais nėra problemų ant konvejerio vienas paskui kitą slenkančius sunkvežimius padaryti visiškai nepanašius vienas į kitą. Tad ką užsisakysi, tą ir gausi.
 
Problema yra kita – reikia žinoti, ko tau reikia ir ko tu nori. Nuo to priklausys, kaip vežėjui ar jo technikos direktoriui pavyks sukomplektuoti sunkvežimį, tinkamai suderinti variklį, transmisiją, galinės ašies perdavimo santykį, padangas ir jų protektorių pagal tai, kokiais keliais bus važiuojama ir kokie kroviniai vežami.
Jei variklis bus pasirinktas per silpnas (ar priešingai – pernelyg galingas) numatytiems darbams, abiem atvejais degalų sąnaudos bus didesnės. Jei galinės ašies reduktoriaus perdavimo santykis bus tinkamesnis važinėjimui kalnuota vietove, o į Maskvą bus vežiojamos gėlės iš Olandijos ar elektronika iš Roterdamo ar Hamburgo uostų, nesistebėkite vilkikų apetitu. Ir vairuotojas dėl to nė kiek nebus kaltas.
 
Be to, jei vežėjas laikosi nuomonės, kad oro srauto nukreipikliai ir aerodinaminiai ratų gaubtai tėra dzinguliukai, reguliarūs techniniai aptarnavimai ir profilaktinė oro tiekimo, aušinimo ir degalų tiekimo sistemų patikra – ne pirmos būtinybės paslauga, o puspriekabės ašių lygiagretumas ar ratų geometrija tikrinama retai, vairuotojas gali verstis per galvą, nuoširdžiai siekdamas taupyti degalus -  jam tai nepavyks.
 
Tad pirmas žingsnis kelyje į degalų taupymą – atskirti, kaip sako vadybos teorija, kompetencijos ribas: ką šiuo klausimu privalo padaryti vežėjas, o ką - įmonėje dirbantis vairuotojas. Kadangi ekonomiško vairavimo kursai vyko vairuotojams, sutarėme, kad vežėjas vairuotojui įteikė idealiai sukomplektuoto autotraukinio raktelius. Belieka išsiaiškinti, ką gali ir turi daryti vairuotojas. Taigi, nuo teorijos - prie praktikos.
 
“I-Shift”
Svarbiausia, kaip tvirtina „Volvo Lietuva“ specialistai, suvokti, jog šiuolaikinių sunkvežimių valdymas persikėlė į “antrąjį aukštą”, t.y. didžioji valdymo operacijų dalis atliekama vairaračio svirtelėmis ir transmisijos valdymo svirtimi, o pedalai (netgi akceleratoriaus!) iš esmės turėtų būti naudojami ekstremaliam stabdymui ar greitėjimui, judėjimui prastais keliais, uždarose teritorijose, manevruojant... Belieka išsiaiškinti „antrojo aukšto“ įtaką kuro ekonomijai.
 
Pradėkime nuo automatizuotos transmisijos „I-Shift“, kuri jau senokai laikoma viena geriausių rinkoje, nes ne tik didina eismo saugumą, bet ir padeda mažinti degalų sąnaudas. 2001 metais pristatyta „I-Shift“ yra automatizuota 12 pavarų elektronikos valdoma transmisija, apjungianti geriausias automatinės bei mechaninės pavarų dėžių savybes – „automato“ valdymo patogumą ir „mechanikos“ tikslumą bei ekonomiškumą.
 
Pavarų dėžės valdymo svirtis vairuotojui leidžia pasirinkti automatinį arba rankinį pavarų perjungimo režimą. Automatiniame režime specialiu mygtuku galima aktyvuoti vieną iš dviejų skirtingų transmisijos programų: E (Economy) - degalų taupymo ir P (Performance) - maksimalios galios.
E programa yra optimaliai pritaikyta degalų sąnaudų mažinimui, o atliekant specifinę užduotį ir įjungus P režimą, „I-Shift“ pavarą į aukštesnę perjungia tada, kai variklio sūkių skaičius yra aukštesnis – taip maksimaliai išnaudojama variklio galia.
 
Į visus FM, FH ir FH16 montuojama ta pati „geležis“, o priklausomai nuo sunkvežimio naudojimo paskirties, įdiegiama specializuota programinė įranga, pav., skirta savivarčiams, tolimųjų gabenimų vilkikams ar sąstatams, kai maksimali junginio masė siekia 120 ar net 200 tonų.
 
Profesionalūs vairuotojai gana lengvai susitvarko su mechanine 9 ar 14 pavarų transmisija, to štai mažiau patirties turinčiam žmogui manipuliacijos pavarų svirtimi gali pridaryti rūpesčių: tikimybė, kad jis padarys klaidų perjungdamas pavaras - nemaža. Tuo tarpu vilkiko su „I-Shift“ pavarų dėže  elektronika pirmiausia įvertina daugelį judėjimo režimą nulemiančių parametrų ir tik tada priima sprendimą kokia pavara reikia pradėti važiuoti - taupant degalus, nebūtinai bus jungiama pirmoji. Be to, greitėjimo arba lėtėjimo metu „I-Shift“ pati peršoks per vieną ar kelias pavaras, kad transmisija veiktų kuo racionaliau konkrečioje situacijoje. Rezultatas akivaizdus - mažesnės degalų sąnaudos.
 
Nenuostabu: „I-Shift“ valdymo bloką šiandien sudaro du 32-jų bitų procesoriai, kurie renka informaciją iš 30-ies skirtingose sunkvežimio vietose įrengtų jutiklių, stebinčių vilkiko ir puspriekabės svorį, kelio nuolydį, variklio sūkius, akceleratoriaus padėtį ir pastovaus važiavimo greičio sistemos nustatymus. Remdamasi šiais duomenimis, „I-Shift“ parenka tokią pavarų jungimo seką, kuri leidžia kuo daugiau kelio įveikti aukščiausia pavara ir taip sumažinti vidutines degalų sąnaudas.
Klausydamasis šių aiškinimų, prisiminiau atvejį iš savo patirties - naujųjų „Volvo“ FM ir FH bandymus kalnuotuose Ispanijos keliuose prieš keletą metų. Specifinis šios šalies kraštovaizdis kartais iškrečia netikėtų pokštų, pavyzdžiui, imi nesuvokti ar kyli įkalnėn, ar leidiesi lėkšta nuokalne. Vienu metu dėl kalnų sukeltos optinės apgaulės man atrodė, kad kylame į viršų ir jau nekantraudamas ėmiau laukti, kada pagaliau automatas įjungs žemesnę pavarą, tačiau „I-Shift“ atkakliai laikėsi savo ir pavaros neperjungė. Preciziškai tikslus transmisijos giroskopas nedavė komandos keisti pavaros į žemesnę, kadangi įkalnės, pasirodo, nebuvo, mes netgi pamažėle leidomės...
 
Tačiau  „Volvo“ specialistų nuomone tikras vairuotojas - profesionalas, ištikimas „mechanikai“, sąlyginėje kovoje su automatizuota „I-Shift“ transmisija vis dėlto turi galimybių laimėti. Kur ir kada jis gali tai padaryti ir ar verta eikvoti jėgas kovoje su automatu?
 
Nors „I-Shift“ turi itin efektyvią valdymo programą, pati ji negali, kaip vairuotojas, matyti kitų transporto priemonių ar prognozuoti eismo sąlygų. Ji nemato ir nežino, kas mūsų netrukus laukia – kilimas į kalną ar nuolydis, staigus posūkis ar tik lankas, kurį galima įveikti nemažinant greičio. Tokių „ar“ – kelyje aibė, vairuotojas gali į juos atsižvelgti ir tinkamai išnaudoti inercijos jėgas. Pagaliau rankinį transmisijos valdymą jau ne rekomenduojama, o siūloma jungti tais atvejais, kai ratai ima buksuoti važiuojant nedideliu greičiu ar manevruojama ankštoje zonoje – tokiomis aplinkybėmis „I-Shift“ ne visada parenka tinkamiausią pavarą.
 
VEB
Kita viena iš svarbiausių kursų temų - sąstatas pradeda leistis nuokalne. Pasirodo net ir patyrę vairuotojai kartais instinktyviai lipa ant stabdžių pedalo ir drožia stabdžių trinkeles, užuot pasinaudoję papildomų stabdžių sistemomis – hidrauliniu prie transmisijos prijungtu retarderiu arba varikliniu išmetamųjų dujų slėgio reguliatoriumi EPG ir kompresiniu stabdžiu VCB, t.y. “Volvo” variklinio stabdžio VEB arba VEB+ paslaugomis.
 
Kaip ir visi kiti „Volvo“ varikliniai stabdžiai, VEB gali būti aktyvuojamas rankiniu būdu arba automatiškai – tai atlieka pastovaus važiavimo greičio palaikymo („autopilotas“) arba adaptyvioji pastovaus važiavimo greičio palaikymo sistema („autopilotas“ su radaru, fiksuojančiu atstumą iki priekyje važiuojančios transporto priemonės).
 
Pavyzdžiui, ”Volvo” D13A varikliui dirbant 1500 sūkių per minutę greičiu, VEB+ pasiekia 225 kW stabdymo galią, o FH16 su D16E varikliu - net 425 kW. Praktikoje tai reiškia, kad leidžiantis nuokalne galima laikyti įjungtą aukštesnę pavarą, taip išlaikomas aukštas vidutinis greitis ir mažėja degalų sąnaudos.
 
Pagrindiniai stabdžiai naudojami minimaliai netgi kritinėse situacijose įjungus maksimalaus stabdymo režimą B. Todėl didieji “Volvo”, kaip sako vairuotojai, “su savais stabdžiais” gali nuvažiuoti apie 400 tūkst. km... Kadangi mažųjų “Volvo” variklių sukimo momentas mažesnis, varikliniai stabdžiai nėra tokie efektyvūs – tenka naudoti pagrindinius.
 
Kitas stabdymo varikliniu stabdžiu privalumas – jei vairuotojas arba radaro akis tolumoje pamato kliūtį, “I-Shift”, priklausomai nuo reikalingo konkrečioje situacijoje stabdymo laipsnio, automatiškai per pakopą ar kelias pažemina pavarą. Tai reiškia, kad sukimo momentas visada yra optimalus, nes autotraukinys po priverstinio stabdymo gali lengvai grįžti į nustatytą pastovaus važiavimo greičio režimą, tachometro rodyklei tik trumpam išlipus iš žaliosios zonos. Tai irgi yra viena iš degalų sąnaudų mažinimo sąlygų.
 
Taigi pastovaus važiavimo greičio ar pažangesnė adaptyvioji važiavimo greičio sistema - tai ne komforto įranga, o degalų taupymo bei eismo saugumo užtikrinimo priemonės. Nieko nuostabaus, kad bandomuosiuose važiavimuose užsienyje instruktoriai visada reikalaudavo jas naudoti, o aš vis manydavau, kad jie taip siekia pademonstruoti naujųjų savo modelių “kietumą”...
 
Jei viską darėme teisingai...
Su šiuo teorinių ir praktinių bagažu metas pažiūrėti, kiek vairuotojas gali sutaupyti. „Volvo Trucks“ tyrimai rodo, kad Vakarų Europos vairuotojai, išklausę šį kursą, degalų sąnaudas sumažina 5-10 proc. Praktika Lietuvoje rodo, kad ekonomija kartais gali siekti net ir 15 proc. Bet visa tai – teorija, o kaip tai atrodo gyvenime?
Laikykime, kad vidutinė metinė sunkvežimio rida - 150 tūkst. km. Šiam atstumui įveikti jam reikia vidutiniškai apie 45 tūkst. litrų dyzelino (skaičiuojant vidutines sąnaudas 30 l/100 km). 5-15 proc. degalų ekonomija šiuo atveju sudarytų nuo 2250 iki 6750 l dyzelino arba nuo beveik nuo 10 iki 30 tūkst. Lt (jei 1 litras degalų kainuoja 4,3 Lt) vienam vilkikui. O jeigu jų – dešimt, trisdešimt? Aritmetika – paprasta.
 
Po šio ekonomiško vairavimo kurso padriki mozaikos elementai tarsi susidėlioja į vietas.
 
Pirma – ekonomiško važiavimo prielaidos yra šios: tinkamai parinkti jėgos agregatai, užtikrinantys veiksmingą važiavimą esant mažiems variklio sūkiams, atitinkama programinė įranga, oro pasipriešinimą mažinantys priedai ir tinkama sunkvežimio priežiūra. Tai – vežėjo ir pardavimų atstovo dialogo rezultatas.
 
Antra – vairuotojas turėtų tinkamai išnaudoti sunkvežimio jėgos agregatų ir sistemų galimybes, stebėti eismo sąlygas ir be reikalo negreitinti / nestabdyti 40 tonų sąstato. Kaip tai padaryti, ir mokoma „Volvo“ ekonomiško vairavimo kursuose.
 
Ir pabaigai – keli praktiniai patarimai. Jie universalūs ir tinka bet kokios komplektacijos sunkvežimiui.
 
1. Greičio ribotuvas leidžia važiuoti maksimaliu 90 km/val. greičiu. Sumažinkite greitį 3-5 km/val. ir pamatysite, kaip sumažės degalų sąnaudos.
 
2. Važiuokite taip, kad tachometro rodyklė visada būtų žaliojoje zonoje.
 
3. Naudokitės pastovaus važiavimo greičio sistema, jei eismo sąlygos tam palankios.
 
4. Sklandžiai judėkite eismo sraute – artėdami prie reguliuojamos sankryžos, nelaikykite nuspaudę akceleratoriaus „iki dugno“ vien tam, kad netrukus staiga spaustumėte stabdžius.
 
5. Nesukraukite nereikalingų puošybos elementų kabinos išorėje.
 
Beje, kad paskutinį kartą tikrinote oro slėgį padangose? Seniai? Tad žinokite, kad dabar jūsų vilkikas degalų ryja, ko gero, 5 proc. daugiau, nei turėtų...