Kol pirksim pigiai, mokėsim brangiai

Kelio ar gatvės tiesimo darbai prasideda nuo projekto. Kas atsitiko, kad šiais kompiuterinės technikos laikais, kai būsimą objektą gali matyti trimatėje erdvėje, projektuotojų klaidos pasipylė kaip iš gausybės rago?

Kompiuteriai priperėjo projektuotojų
    Kalbą apie kelių projektuotojų darbą, matyt, reikėtų pradėti nuo to, kad net ir šiais laikais nėra mato vieneto, kuriuo galėtum pamatuoti projekto kokybę. O kai jo nėra, tai ir projekto vertinimas tampa problemiškas: kas iš anksto gali pasakyti, ar kažkieno parengtame projekte atsižvelgta į visas,  ar bent svarbiausias aplinkybes, ar numatyti visi, ar bent didžioji dalis, būtinų atlikti darbų. Dar visai neseniai kelininkai dėl projektų buvo palyginti ramūs. Kol nebuvo kompiuterinių projektavimo programų ir kol joms reikalingi techniniai duomenys nebuvo suvesti į atitinkamas bazes, projektuotojai privalėjo patys daryti įvairiausius tyrimus, atlikti vietovėje matavimo darbus, vietoje išsiaiškinti projektui svarbias detales.
   Taip buvo vakar. Šiandien projektuotojas, nepakildamas nuo kėdės, gali susirinkti reikiamus duomenis, permesti juos į kompiuterį ir šis netrukus „išmes“ gatavą projektą. Paprasta ir efektyvu, tad nieko nuostabaus, jog netrukus šalyje prisikūrė aibė uabų ir uabėlių, pigiai siūlančių brangias paslaugas. O kadangi mūsų šalyje visų viešųjų konkursų vienintelė sąlyga - mažiausioji kaina, tad ir atsitiko taip, jog tokios kontorėlės ėmė laimėti didžiąją dalį skelbiamų projektavimo konkursų. Užsakovai – dažniausiai miestų savivaldybės – pakliuvo į spąstus: net ir žinodamos, jog konkreti projektavimo darbus vykdanti bendrovė yra nepatikima, negali jos paslaugų atsisakyti, nes ana pasiūlė mažiausią kainą. O tada į darbą paleidžiamas kompiuteris ir, projektuotojui net iš kambario neišėjus, ant užsakovų stalo netrukus gula kelio, gatvės tilto ar kokio kito statinio projektas. Pigu ir greita.
 
Nei pigu, nei juolab greita
   Realybė, deja, kitokia. Pigiųjų uabų parengti projektai paprastai daromi naudojantis 7-10 metų senumo matavimais. Šiais laikais, kai ir per porą metų aplinka pasikeičia neatpažįstamai, dešimtmečio duomenys būna pasenę tiek, kad į darbo vietą atėję kelininkai imasi už galvų. Lengviau dar būna, kai klaida paaiškėja darbų nepradėjus: tada gaištamas laikas, tačiau žmonės gali dirbti kituose objektuose. Rangovui tragedija prasideda tada, kai darbai pradėti, suvežta technika, numatyta darbų seka ir grafikai...
   Apie tai, ką kelininkams reiškia projektuotojų klaidos, pasakoja bendrovės „Eurovia“ statybų vadovas Danielius Jarmalovičius.
   Projekto klaidų taisymai ir po jų vėliau sekantys derinimai paprastai užtrunka keletą mėnesių. Galima sakyti, jog tai laikas, išbrauktas iš termino, numatyto objekto statybai. Nors kelininkai dėl projekto klaidų ir jų taisymo ir nekalti, gali būti tikras, jog priekaištų dėl vėlavimo neišvengsi. Čia kaip toje pasakoje: kam klius, kam neklius, o rangovui – visada. Tačiau tai ne pati didžiausia bėda. Didžiausios prasideda kai darbų eigoje aptinkame, jog yra nenumatyti kai kurie itin svarbūs darbai. Juos atlikti reikės būtinai, tačiau kas už tai turi mokėti? Pusė bėdos, jei sumos nedidelės ir išsitenkame numatytame rezerve, tačiau gana dažnai būna atvejų, kai jos perlipa, ir net gerokai perlipa, to rezervo limitus. TID (Transporto investicijų direkcija) griežtai kontroliuoja bet kokius nukrypimus nuo projekto, tad gali būti tikras, jog iki bus priimtas sprendimas darbai sustos ilgam. Tokios pauzės itin apsunkina darbą, nes kai kurie technologiniai procesai reikalauja tam tikro nuoseklumo, oro sąlygų ar nepertraukiamo ciklo. Kaip visa tai suderinti? O paskui mes stebimės, kad statybos užtruko, kad ženkliai išaugo darbų kaina.
   Tuo tarpu stebėtis reikia, matyt, kitkuo: kas ir kaip atsitiko, kad mes Lietuvoje viešiesiems pirkimams lemiamu kriterijumi pasirinkome mažiausią kainą? Tarsi nebūtume girdėję anglų posakio „aš ne toks turtingas, kad pirkčiau pigų daiktą“.Tarsi nežinotume mūsų tautos senolių išminties,  sakiusios, jog šykštus moka du sykiu. Ir štai jau daugybę metų nuo tada, kai buvo priimtas viešųjų pirkimų įstatymas, kasdien atkakliai lipame ant to paties grėblio, dosniai dalijame apsukruoliams milijonus už prastos kokybės daiktus ar projektus, o paskui dantis sukandę kankinamės, nežinodami, ką su tais pirkiniais daryti.
 
Laikas Lietuvoje – tik laikas
Tačiau dėl projekto klaidų kartais kalti ne projektuotojai, o užsakovai. Kaip tvirtino Lietuvos kelininkų asociacijos „Lietuvos keliai“ tarybos pirmininkas Stanislovas Kablys, tai pasitaiko nedažnai, bet vis dėlto tokių atvejų būna. Kadangi miestų ir rajonų savivaldybėse yra neblogo lygio specialistų, projektuotojų klaidos išgaudomos projektą dar rengiant. Tačiau kartais netgi matant akivaizdžią klaidą, jos ištaisyti neįmanoma, nes tada netilpsi į projektui skirtus pinigus. Tada ir priimami patys baisiausi – kompromisiniai – sprendimai. Politikoje kompromisų ieškojimas gal ir neblogas dalykas, tačiau realiame gyvenime atsitinka kaip toje pasakoje: jei vilkas sotus ir avis liko sveika, vadinasi suėstas buvo piemuo. Kelininkų atveju piemens vietoje atsiduria kokybė. „Nėra ir negali būti pigių projektų. Nėra ir negali būti pigių kelių. Viskas turi savo kainą – ir medžiagos, ir darbai, ir darbuotojų kvalifikacija, - neabejoja Stanislovas Kablys. - Žinoma, reikia, būtinai reikia taupyti, tik ar kas nors skaičiavo šioje valstybėje, kiek mes betaupydami prarandame?“
   Ir ima nagrinėti tą užburtąjį, nors iš esmės elementarų, ratą: pagal su klaidomis padarytą projektą tiesiant kelią sugaištama gerokai daugiau laiko, negu buvo planuota. Nors pasaulyje sakoma, kad laikas – pinigai, mūsų šalyje laikas vis dėlto yra tik laikas. Kai jis taps ir pinigais, į projekto kokybę bus žiūrima visai kitaip. Visai kitaip į savo darbo kokybę žiūrės ir tarsi grybai po lietaus pridygę projektuotojai, šiuo metu už savo darbo rezultatus neprisiimantys jokios atsakomybės. „Anksčiau tilto projekto autorius per pirmąjį naujo tilto bandymą stovėdavo po juo. Stovėdavo, nes neabejojo savo darbo kokybe. Šiandien toji „barbariška“ tradicija išnyko, nes kas ryžtųsi pasitikėti virtualioje erdvėje išaugintu projektu?“ - klausia Lietuvos kelininkų vienas iš vadovų. Jis puikiai žino ir kiek išauga pagal prastai parengtą projektą nutiesto kelio kaina. Tačiau ir nelikęs ūdyti visų projektuotojų. Tik naivuoliai gali atrodyti, jog projekte įmanoma numatyti visas aplinkybes, „sugaudyti“ visus šaltinius ir kitokius statybininkų tykančius keblumus. Pasirodo, jog net kas metrą būsimoje trasoje darydamas bandomuosius gręžinius gali šaltinio neaptikti, o aptikus vėliau teks atlikti daug papildomų darbų. Todėl kuo aukštesnės kvalifikacijos darbuotojas imasi naujo projekto, tuo labiau gali būti tikras, jog negaiši laiko dėl netikėtai iškilusių problemų, nelakstysi dešimtis kartų į TID derinti perdaryto projekto detalių. Todėl mūsų kelininkai drąsiai imasi projektų, kuriuos parengė didžiausią patirtį mūsų šalyje turinti bendrovė „Kelprojektas“. Daugelį metų šioje srityje dirbantys specialistai parengė sudėtingiausius projektus, pelnė didelį kelininkų pasitikėjimą. Tačiau jie, deja, neina į mažesnių objektų projektavimo konkursus, nes neturi šansų laimėti: pigūs ant senų nuotraukų „nupaišyti“ projektai rajonų savivaldybių skelbtuose konkursuose laimi praktiškai be konkurencijos.
 
Kai politikai tampa specialistais                                                                                                                       
   Projektuotojams koją kartais pakiša ir rajoninio masto politikos“žvaigždės“, ir netgi sostinės politikai, ypač prieš rinkimus susirūpinantys savo populiarumo reitingais. Tada labiausiai nukenčia ir kelių tiesėjai, ir eismo saugumu  besirūpinantys specialistai. Jų rekomendacijos bei siūlymai akimirksniu atmetami, jei tik įtariama, jog tai gali kažkam nepatikti. Tipiškas pavyzdys – net ir magistralinėse sostinės gatvėse leidžiami posūkiai į kairę įvažiavimui vos ne į kiekvieną kiemą, degalinę, valdžios įstaigą ir pan. Tai galioja netgi tokiose Vilniaus gatvėse, kuriose veikia vienų žalia, kitų raudona vadinama eismo valdymo sistema. Viena kairiam posūkiui sustojusi mašina akimirksniu blokuoja visą eismo juostą. Visi matome tokią nesąmonę, deja... Užtat nuvykę į užsienį stebimės, kaip gražiai ten sutvarkytas eismas: visą, pavyzdžiui, Stokholmą iš pietinės miesto dalies į šiaurinę gali pervažiuoti nė karto nesustojęs!

Kelsim iš numirusių?                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                          
   Šiandien akivaizdžiai matome, kad Lietuvos keliai atsidūrę tarsi kryžkelėje. Už nugaros mums didelis ir gana neblogas palikimas. Sugebėsime jį išlaikyti, laiku renovuoti ir tinkamai prižiūrėti, turėsime neblogą kelių tinklą. To nepadarysim, mūsų vaikams teks investuoti jo prikėlimui iš numirusių 4-5 kartus daugiau, negu mums šiandien. O gal ir dar daugiau, nes į Lietuvos kelius turime žiūrėti ne vien tik kaip savo nuosavybę, bet ir Europos Sąjungos kontekste. Per keletą metų šalyje smarkiai išaugo transporto srautai, nėra abejonės, jie ir toliau augs. Neturėdami europinio lygio kelių, po metų kitų atrodysime taip, kaip prieš dešimtį metų atrodė Lenkija. O juk bet kokie kelio darbai prasideda nuo projekto. Jų kokybei pagerinti galimybių yra, tačiau jos neišnaudojamos ir tam meškos paslaugą daro mūsų viešųjų pirkimų įstatymo morališkai pasenęs pagrindinis reikalavimas kaina, kaina ir dar kartą kaina. O juk pasaulis žino ir kitą principą – kainos ir kokybės santykis.

Kęstutis Bruzgelevičius
www.komtrans.lt