„Porteris“, bet ne alus

Mes dažnai pasišaipome iš mus apėmusios didybės manijos, tačiau ir toliau perkame didelius automobilius, statomės didelius, vos ne pilis, namus... Ta didybė yra apėmusi ir sunkvežimių pasaulį: kokio lygio bebūtų vežėjas ar transporto parko valdytojas, noras turėti kuo daugiau sunkvežimių ir kuo didesnių yra užvaldęs jų protus. Juk dideliu sunkvežimiu gali vežti ir mažą krovinį, o štai atvirkščiai – nepavyks. Tačiau kiek toks mažo krovinio vežiojimas kainuos, neskaičiuojam..

Mes dažnai pasišaipome iš mus apėmusios didybės manijos, tačiau ir toliau perkame didelius automobilius, statomės didelius, vos ne pilis, namus... Ta didybė yra apėmusi ir sunkvežimių pasaulį: kokio lygio bebūtų vežėjas ar transporto parko valdytojas, noras turėti kuo daugiau sunkvežimių ir kuo didesnių yra užvaldęs jų protus. Juk dideliu sunkvežimiu gali vežti ir mažą krovinį, o štai atvirkščiai – nepavyks. Tačiau kiek toks mažo krovinio vežiojimas kainuos, neskaičiuojam..
 
O štai pasaulis skaičiuoja ir po to imasi gaminti tokias transporto priemones, kurios labiausiai atitinka jų poreikius. Todėl pasaulyje ir egzistuoja mini sunkvežimių klasė, kurią ypač mėgsta miestų komunalinės tarnybos, nedidelių kavinių, parduotuvių, viešbutėlių savininkai. Ypač jei įsikūrę siaurose ir ankštose senamiesčių gatvėse, į kurias standartinio dydžio sunkvežimiai nė nosies įkišti negali, o krovinį atgabenti reikia. Tam tikslui ir buvo sukurti vadinamieji mini sunkvežimiai.
 
Tokių Lietuvoje iki šiol neturėjome. Šią nišą kartais bandydavo užimti ant lengvųjų automobilių važiuoklės montuojami pikapai bei mažesni furgonai, tačiau jie, „sulipinti“ iš kompromisų tarp lengvojo automobilio ir krovininio, dažniausiai ir susilaukdavo priekaištų tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės.  
 
Nuo šiolei mini sunkvežimių klasė Lietuvoje bus: IVECO transporto priemonėmis prekiaujanti bendrovė „Ivetra“ siūlo itališkus „Piaggio“ sunkvežimiukus „Porter“ bei „Maxxi“, kurių bendroji masė – nuo 1,5 iki 1,8 t. 
 
„Piaggio“? Kažkas girdėta, tačiau kur,- suklus ne vienas automobilininkas. Šį vardą, be abejo, kur kas geriau žino motociklų mėgėjai, nes „Piaggio“ bendrovė jiems gerai pažįstama kaip įvairiausių „Vespa“ motorolerių  bei prašmatnių motociklų „Aprilia“ gamintoja. Vyresnės kartos motociklininkai ją dar pažįsta iš rusiškų motorolerių „Viatka“, gana gausiai gamintų buvusioje TSRS: nukopijuotoji „Vespa“ (it. širšė), tapo didelio tarptautinio skandalo priežastimi ir vienu iš FIAT 124 gamybos Toljatyje pasirinkimo motyvų.
 
„Piaggio“ siūlomas sunkvežimiokas „Porter“– ne Italijos konstruktorių, inžinierių bei dizainerių kūrinys. Prieš beveik pusšimtį metų italai, pajutę tokių automobilių poreikį, nepuolė išradinėti dviračio, o nusipirko automobilio „HiJet“ gamybos licenciją iš japonų bendrovės „Daihatsu“, jau tada žinotos kaip vienos iš didžiausių mini sunkvežimių gamintojos pasaulyje. 
 
 „Porter“ labai greitai prigijo Europoje. Viena patrauklesnių rinkos debiutanto savybių - jis gali vežti tiek pat, kiek pats sveria, nes, skirtingai nuo sunkvežimius mėgdžiojančių pikapų, turinčių nešantįjį kėbulą, renkamas ant tvirto lonžeroninio rėmo. Tokia konstrukcija leidžia ne tik padidinti gabenamo krovinio svorį, bet ir montuoti įvairiausios paskirties kėbulus bei agregatus.  
 
Sunkiai suvokiami miniatiūrinio sunkvežimio gabaritai (ilgis – 3,40-3,57 m, plotis – 1,39-1,46 m,  aukštis –  1,87-1,80 m), galiniai varomi ratai bei priekinių ratų nepriklausoma Mackferson tipo pakaba leido sukurti modelį su unikaliomis manevringumo savybėmis – jo apsisukimo spindulys  tik 3,7 metro. Tai išskirtinė savybė, nebūdinga jokiai kitai komercinei transporto priemonei. 
 
Ir vis dėlto nepaisant labai kompaktiškų matmenų, „Porter“ keliamoji galia, priklausomai nuo modifikacijos, 565 - 1100 kg. Dar vienas tokio tipo krovininės transporto priemonės pranašumas prieš pikapus - konstrukcija „kabina virš variklio“ leido kroviniui skirtą plotą gerokai padidinti ir montuoti įvairaus ilgio krovinines platformas. Nieko nuostabaus, jog toks savivartis ar bortinukas tapo nepakeičiama transporto priemonė statybų verslu užsiimančioms įmonėms.
 
 Dveji atverčiami šoniniai bei atlenkiamas galinis bortas palengvina pakrovimą ir iškrovimą ir tada, kai yra naudojama mechaninė pakrovimo įranga. Bortai gali būti 40 cm aukščio iš aliuminio lydinio plokščių arba 30 cm aukščio iš plieninių plokščių, pasižyminčių moderniomis ir praktiškomis ištraukiamomis rankenėlėmis.
 
 O štai prekybininkus ir įvairių paslaugų tiekėjus turėtų sudominti „Porter“ furgonai, turintys visas ką tik išvardintas gerąsias savybes ir 3 m3 talpos kėbulą (keliamoji galia nuo 550 iki 720 kg) su abiejose borto pusėse įmontuotomis slankiosiomis durimis.
 
 Deja,  išsamesnei „Porterių“ šeimynos analizei galimybių nebuvo, o iš kelių fotosesijai skirtų nuvažiuoti kilometrų sunku spręsti apie nekrauto krovininio automobilio elgesį kelyje. Tačiau bendras įspūdis vis dėlto liko. Jis, tas įspūdis, lengvai telpa į tris grafas – patiko, nepatiko, sukėlė abejonių.
 
 Patiko tai, kad nuo savo tolimųjų japoniškųjų protėvių bent jau dizaino požiūriu „Porter“ nutolo smarkiai - tapo erdvesnis ir gerokai patrauklesnis. Itališkoji dizaino mokykla jį ne tik „sušildė“, bet ir sugebėjo išlaikyti visas gerąsias modelio savybes – unikalų manevringumą, didelę keliamąją galią ir maksimalų plotą, skirtą vežti kroviniui.
 
 Nustebino varikliukas: 1,3 l 68 AG agregatas su mechanine 5 laipsnių pavarų dėže nekrautam automobiliui leido startuoti prie šviesoforo nė kiek neatsiliekant nuo srauto, o autostradoje lengvai vežė 110 km/val. greičiu. Tiesa, garsas jau buvo nelabai malonus, matėsi, jog greitis vis dėlto ne jo stichija. Užtat 80 km/val. - be kokių nors nemalonių pojūčių.
 
 Tai, kas nepatiko, reikėtų vadinti smulkmenomis iš kainos ir kokybės santykių srities, tačiau jos anksčiau ar vėliau pradeda erzinti. Supranti, kad pigiame („Porter“ kainos prasideda nuo 10 tūkst. Eurų) automobilyje negali tikėtis prabangos, tačiau ergonomikos reikalai vis dėlto ne prabanga. Jei ilgiau pasėdėjus prie
nereguliuojamo vairo tau vėliau ims mausti nugarą, imsi keikti jo kūrėjus. Jei įlipant ar išlipant iš automobilio kojos klius už pedalų ar vairo kolonėlės, „įsmeigtos“ tarp sankabos ir stabdžių pedalų, jei į slenksčius tepliosi kelnes, jiems irgi tai atsirūgs. Tačiau jie visada galės pasakyti – o ko jūs norite už tokią kainą? Atsakyti nebus ką, beliks pageidauti nebent kabliuko striukei pakabinti, jis juk nekainuoja kažin kokių pinigų...
 
 Iš abejonių kėlusių dalykų – sėdynės ir „Extra“ lygio kėbulas. Siekdami atpiginti modelio savikainą bei sumažinti jo svorį, gamintojai sėdynes gerokai supaprastino, tad kartais atrodydavo jog sėdi ant rėmo, aptempto kažkokia minkšta porolono turinčia medžiaga. Kol kas ji ir minkšta, ir maloni liesti, tačiau ar tokia bus po metų kitų? Juk matome į ką pavirsta kai kurie porolono turintys minkšti baldai.
 
 O „Extra“ komplektacijoje užkliuvo tai, ką gamintojai siūlo „net ir patiems išrankiausiems vartotojams“ - kėbulo spalva dažyti bamperiai. Didelės fantazijos nereikia įsivaizduoti, į ką jie bus panašūs, pavyzdžiui, savivartyje po kelių eksploatacijos metų. Juolab, kad gamintojai nuolat  akcentuoja šios markės automobilių „fantastišką manevringumą“, o nuo noro pralįsti pro adatos skylutę paprastai pirmiausia ir nukenčia bamperių kampai. Tačiau gamintojai ir vėl bus teisūs – mes siūlome, o pirkėjas renkasi, galima ir juodą, nedažytą, tamstų valia.
 
 Kai grįžęs po fotosesijos pastačiau „Porterį“ šalia triašio IVECO „Cargo“ savivarčio, net juokas paėmė - Guliveris ir liliputas. Bet ir tas liliputas – tikrų tikriausias sunkvežimis, esu tikras, ištikimai tarnaus tiems, kurių darbų spektras - platus, tik darbų apimtys ne tokios, kad reikėtų milžiniško sunkvežimio.
 
 Kęstutis Bruzgelevičius
 www.komtrans.lt