Naujai dienai - naujas “Daily“

Štai ir atėjo diena, kai aplinkybės pagaliau leido iš arčiau susipažinti su naujuoju IVECO mažyliu, vardu “Daily“ . Reklaminiai bukletai, straipsniai spaudoje išsijuosę liaupsina naują, kaip dabar tapo madinga sakyti, “produktą“ už stilingą išvaizdą, navatorišką stilių, pažymėtą “Giugiaro“ etikete, nenugalimą jėgą bei lankstumą ir dar krūvą visokių kitokių “naujų standartų, nustatančių...“ Tačiau vežėjai - itin praktiški žmonės, tad tie reklamos šamanų užkalbėjimai – kaip nuo žąsies vanduo...Apie mašiną jiems kur kas daugiau pasako konkretūs skaičiai ir grafikai bei kolegų patirtis. Tad sulaukęs progos su “Daily“ susipažinti artimiau, pirmiausia puoliau aiškintis, kuo jis naujas ir kuo pranašesnis už senąjį. Juolab, kad senasis buvo kaip reta vykęs, ne veltui 2000-aisiais metais pripažintas “Metų furgonu“.

Tačiau, prisipažinsiu, ne tai man padarė didžiausią įspūdį. Tais pačiais metais su UAB “Daisotra“ vairuotoju vežėm durpes Italijon ir ties viena automobilių stovėjimo aikštele jis staiga ėmė stabdyti vilkiką, nors sustoti lyg ir neketinome. Pasirodo, toje aikštelėje jis pastebėjęs naują dar nematytą furgoną, kuris be galo patiko iš pirmo žvilgsnio. Sustojome apžiūrėti.
 
Tai būta naujojo deilio, ir kelių aso neapgavo nei pirmas, nei visi kiti žvilgsniai: naujasis mažylis netekęs aštrių kampų, didelių plokštumų ir kilometrinių tiesių linijų, atrodė nutapytas dailininko, o ne sukurtas dizainerių, kurie darbui naudojo tik pieštuką ir liniuotę. Tik kiek vėliau, kai buvo progų “Daily“ išbandyti kelyje, kiek nuvylė, sakyčiau, grubokas salono interjeras su puslankiu smarkokai išriestu prietaisų paneliu ir tarsi alkūnė styrančiu jo kampu.
 
Ne itin patogi pasirodė ir pavarų perjungimo svirtis - jos grabinėtis reikėjo žemiau kelių ir eiga, palyginus, didelė. Svirtį, žinoma, galima būtų ir pailginti, tačiau jos eiga tada jau katastrofiškai pailgėtų, tad ir susitaikyta su tokiu nepatogumu. Nors, tiesą pasakius, tas nepatogumas nebuvo toks jau didelis, tačiau kai svirtys pradėtos montuoti ant priekinės konsolės iš pradžių lengvuosiuose automobiliuose, o vėliau ir komerciniame transporte, senasis pavarų perjungimo būdas pasirodė tikras anachronizmas.
 
Užtat kiek bevažinėjau, visada džiugindavo varikliai: net ir patys silpniausi turėdavo visai neblogą sukimo momentą gana plačiame apsukų diapazone, tad, jei tik furgonas nėra perkrautas, ketvirtoji bei penktoji pavaros mieste – pačios populiariausios.
 
Tačiau gana prisiminimų, abu – senasis ir naujasis, tačiau abu naujutėlaičiai IVECO mažyliai jau pasirengę fotosesijai.
 
Kas pirmiausia krenta į akis... Ko gero, naujojo deilio “šypsena“ – savita falšradiatoriaus apdaila, paveldėta iš vyresniųjų “brolių“ Stralio bei Cargo. Eksterjero dizaineriai išsaugojo horizontalias didžiųjų kompanijos sunkvežimių priekinio panelio linijas, o dailiai išlenktas priekinis buferis bei šiuolaikiniai žibintų blokai ir suformavo tą nepakartojamą ivekišką šypsenėlę.
 
Tačiau ji, deja, beveik dingsta, jei pasirenkamas apdailos variantas, kuriame viršutinė buferio dalis (beveik trečdalis) nudažyta kėbulo spalva. Ypač tai matyti, kai automobilio spalva balta: tiesios griežtos linijos padalina furgoną tarsi į dvi dalis – juoda plastmase apkaustytą masyvią apatinę ir grakščią, beveik žaismingą– viršutinę. Tačiau visa tai – skonio reikalas ir jei kažkam pasirodys priešingai, sumokėjęs papildomai jis galės įsigyti ir tokį apdailos variantą.
 
Antrasis iš karto į akis krentantis bruožas – naujasis deilis kad ir su 15 kub. metrų erdve kroviniui neatrodo griozdiškas: vykusiai apskaičiuotos proporcijos tarp salono bei krovininės dalies, galingas juodas apsauginis perimetras bei horizontaliomis linijomis “sulaužytos“ furgono sienelių plokštumos mašiną tarsi sužemina.
Beje, pasimokę iš ankstesnių klaidų IVECO konstruktoriai atsisakė plastmasinio stogo, tad dabar net didžiausio tūrio (17,2 kub.m) furgonai jau neatrodo tarsi su kepure. Užtat nepamiršta tai, kas eksploatacijoje pasirodė patogu ir praktiška, pavyzdžiui magnetiniai laikikliai 270 laipsnių kampu atidarytoms galinėms durims prilaikyti: kartais ankštuose miesto parduotuvių kiemuose prie rampos gali privažiuoti tik iš anksto atidaręs galines duris, o jei jos neužfiksuotos, rūpesčių galima prisidaryti daug.
 
Esu tikras, vairuotojams patiks ir kėbulo gale viršuje įtaisytas žibintas, nes žibintų bloke esančios lempos apšviečia tik kelią o važiuojant atgalios dideliu furgonu visada yra galimybė atsitrenkti į aukštai esančią kliūtį – medžio šaką, balkoną ar pan. Negalima, be abejo, nepaminėti ir naujų, gerokai didesnių dvigubo vaizdo veidrodžių su integruotomis juose posūkių šviesomis – vaizdas abipus furgono dabar kaip ant delno, o posūkio signalas puikiai matomas iš visų pusių. Pakeliui galima paminėti, kad, kaip ir senajame modelyje, išliko tikras tvirtas rėmas, ta pati modelių klasifikacija (L, S bei C klasės) ir bendroji masė nuo 3,2 iki 6,5 t, bazės, kėbulo ilgių bei aukščių sistema, tad apie tai daugiau kalbėti neverta.
 
Tačiau vis dėlto labiausiai nudžiugino automobilio salonas – iš senojo neliko nė užuominos. Niekuo jis neprimena ir vyresniųjų “brolių“ – “Stralis“ bei Cargo“ – kabinų, kurios, mano nuomone, kiek per margos, tačiau tai vėl skonio reikalas. O štai “Daily“ dvispalvis prietaisų skydelis dviem grakščiai išlenktais sparnais remiasi į duris, valdymas sukoncentruotas centrinėje vertikalioje konsolės dalyje bei ant keturių stipinų vairo. Skirtingai negu senajame modelyje, čia kur kas daugiau vietos pasidėti ir dokumentams, ir ekipažo įvairiausiems daiktams. Kaip papildoma įranga gali būti montuojama ir navigacijos sistema, tačiau, kaip rašė vokiečių spauda, ji šiame modelyje kažkodėl labai brangi, tad mūsų verslininkai kaži ar ja susidomės, juo labiau, kad žaibiškai plinta mobilios navigacijos sistemos, kurios gerokai pigesnės.
Liko varikliai – viena stipriausių IVECO pozicijų. Kadangi ir senajame modelyje jie buvo beveik be priekaištų, tad koncerno inžinieriai nepuolė išradinėti dviračio, tik atsisakė kažkada populiaraus 2,8 l variklio ir pasiliko dviejų darbo tūrių variantus. Pirmasis (2,3 HPI) su kintamos geometrijos turbina gali būti trijų modifikacijų – 96, 116 bei 136 AG (sukimo momentas atitinkamai 240, 270 ir 320 Nm), antrasis – dviejų: kiek pigesnis 3,0 HPI 146 AG ir 350 Nm bei naujausias IVECO žodis variklių kūrimo mene - 3,0 HPT 176 AG bei 400 Nm.
 
Kaip jau nuo seno įprasta, visi šio koncerno varikliai maksimalų sukimo momentą išlaiko nepaprastai plačiame apsukų diapazone: 2,3 l modeliai 1200-1300 aps./min, o 3,0 HPT – net 1750, tad važinėti su tokiu varikliu mieste – vienas malonumas. Tik štai gaila, kad tachometre neliko spalva išskirtos optimalių variklio apsukų zonos: ji tik pažymėta vos įžiūrimais taškeliais, tad vairuotojai, dažniausiai važinėjantys “iš klausos“, nuolat “persuks“ variklį ir be reikalo eikvos kurą. Juo labiau, kad jiems šiame darbe padės ir puiki kabinos garso izoliacija.
 
Taigi naujasis “Daily“, kol kas dar kartu su senuoju, jau laukia pirkėjų. Kurį rinktis?
 
Pasirinkimą, manau, turėtų nulemti trys kriterijai, tik juos sudėlioti kiekvienas galėtų pagal savo prioritetus – dizainas, techninis lygis, kaina. Jei rinktis tektų man, sakyčiau, išorės dizainu naujasis “Daily“ senojo kažkuo ypatingai nepranoko, o štai salonas be jokių abejonių labiau vykęs naujojo, vien dėl jo galima būtų rinktis šį variantą. Jį labiau vertėtų rinktis ir dėl kai kurių techninių sprendimų, pavyzdžiui, kad ir dėl elektros naujos kartos instaliacijos CAN-BUS – dvigubai mažiau laidų, dvigubai mažiau kontaktų, taigi ir mažesnė gedimų tikimybė.
 
Tačiau mūsų pirkėjams bene svarbiausias argumentas – kaina, deja, pardavėjai apie ją kol kas šneka labai atsargiai, nes dar iki galo nėra aiškios kai kurios detalės. Tačiau ką reikš, jei naujojo “Daily“ kaina bus, tarkim, 5 proc. didesnė? Įsigyjant mašiną lyzingu su išsimokėjimu per 5 metus, mėnesio įmoka padidėtų 0,083 proc. Daug tai ar mažai už naują ir patikimesnę techniką spręsti kiekvienam pagal išgales.
 
Kęstutis Bruzgelevičius
www.komtrans.lt