“Berlingo”: žavus mažylis kasdieniam darbui

Du simpatiški prancūzų dvyniai - “Citroen Berlingo” bei “Peugeot Partner” – užkariavo Europą. Gal vis dėlto ne Europą, o tik jos miestus: šių mažylių pilna visur, jie visur reikalingi, nes pasiekia mus ten, kur dičkiai neįkiša nosies. Taigi šiandien kalba apie vieną iš mažiausių Europos komercinio transporto automobilių – “Citroen Berlingo”.

Europa diktavo sąlygas
Kad komercinio transporto kūrėjai priversti taikytis prie pirkėjų poreikių, būtų banali tiesa, jei ne viena aplinkybė – toli gražu ne visi gamintojai prie jų taikosi. Daugelio Vakarų Europos šalių automobilių gamintojai turi nuo seno užsiėmę tam tikrą nišą ir sėkmingai laikosi joje, pernelyg neeksperimentuodami ir nesiimdami rizikingesnių projektų.
 
Kad tuo įsitikintume, pabandykime prisiminti mažuosius (kėbulo tūris – apie 3 m3, kraulumas – 500 – 700 kg) tokios paskirties ankstesnių laikų modelius ir pamatysim, kad pasirinkimas bus, galima sakyti, ne itin didelis. O iš modelių, kuriuos prisiminsime pirmiausia, bus, be abejonės, prancūzų bei italų gaminiai, tokie kaip veteranai “Citroen C15”, “Renault Express”, FIAT “Fiorino” bei modelio “Ducato” sumažinta kopija “Talento”...
 
Šiokią tokią konkurenciją jiems gali sudaryti vokiečių VW “Caddy” ir “Opel Combo”, “Ford” mažyliai “Fiesta Courier” ir “Escort Express”. O štai amerikiečių bei japonų ir korėjiečių modeliai Europoje, galima sakyti, neprigijo: pirmieji – pernelyg griozdiški ir neekonomiški, antrieji, dėl specifinių Pietryčių Azijai būdingų reikalavimų su ankštais tiek salonais, tiek kėbulais.
 
Tad visai nenuostabu, jog Pietų Europos atstovai ir šiais laikais karaliauja mažiausiųjų krovininių automobilių segmente, gamindami ne tik specialiai šiam darbui skirtus sunkvežimiukus,   bet į smulkių krovinių vežiojimą įkinkydami ir ant lengvųjų (netgi mikro klasės) automobilių važiuoklių sukurtus furgonus.
 
 Juolab kad jų poreikis – gana didelis: tūkstančiams nedidelių kavinių, restoranėlių, parduotuvėlių, viešbutėlių ir kitokių smulkiojo verslo įstaigų, įsikūrusių dažniausiai ankštuose senamiesčiuose, nereikalingi dideli visą gatvę užgriozdinantys sunkvežimiai kai visiškai pakanka nedidelio automobiliuko, kuriuo prekių atsivežti gali bet kuris šeimos narys.
 
Pirmieji “Berlingo” bei jo pusbroliokas “Peugeot Partner” ir buvo kurti tokiems darbams. Krovininės versijos kėbulo tūris 3,14 m3, keliamoji galia 475 – 800 kg. Varikliai – ne raliui apie kavinę, o kantriam ir neskubiam darbui nuo 1,1 litro 60 AG benzininio iki 71 AG atmosferinio arba 90 AG HDI dyzelio.
 
1996 – jų debiuto metais – šie mažieji dvynukai Europoje tapo sensacija, nes populiariausio anais laikais “Citroen C15” kampuotas kėbulas, gamintas nuo 1984-ųjų, jau buvo gerokai pabodęs. O ir techniniu požiūriu “Berlingo” visa galva pranoko konkurentus, tad nenuostabu, jog 1997 m dvyniai pripažinti “Metų transporteriu”. 2003 – aisiais “Berlingo” buvo modernizuotas, o dar po ketverių metų sukurtas naujas šio automobilio variantas. “Citroen” oficialieji atstovai Lietuvoje – UAB ”Veho” – savaitgaliui paskolino naujutėlaitį “Berlingo” artimesnei pažinčiai.
 
Kompromisų kaina
Iš karto turėčiau pasakyti, kad automobilis labai patiko, tačiau vis dėlto paliko gana prieštaringus įspūdžius. Jų bene didžiausias kaltininkas – komplektavimas. Akivaizdu, jog konstruktoriai į tą patį kėbulą turėjo patalpinti iš karto du šio modelio variantus – keleivinį ir krovininį, t.y. suderinti tai, kas toli gražu ne visada dera ir pridirba nemažai vidinių prieštaravimų. Dėl to keleivinėje šio automobilio versijoje bene labiausiai nukentėjo krovininė automobilio dalis.
 
 Nuostoliai akivaizdžiausiai matomi lyginant “Berlingo” ne su tiesioginiais jo konkurentais, pvz. “Volkswagen Caddy”, “Renault Cangoo” arba “Ford Connect”, o panašaus dydžio lengvuoju automobiliu su universalo kėbulu, kuriame lygi krovininė aikštelė gaunama vienu rankos judesiu paguldžius galines sėdynes. Jų atkaltės susilygina su bagažinės dugnu ir neužima jos tūrio.
 
Tuo tarpu “Berlingo” antrosios eilės sėdynės pirmiausia susilanksto į “portfelį”, kuris iš bagažinės atima maždaug 30–40 cm ilgio. Kadangi utilitarinės paskirties automobiliui liekantis bagažinės dydis mažokas, tad konstruktoriai numatė galimybę sėdynes lengvai išimti.
 
Jos iš tikrųjų ir išsiima, ir įsideda gana lengvai, tad bagažinę galima pailginti iki maždaug 140 cm. Tačiau tarp bagažinės ir pirmosios sėdynių eilės atsiveria apie 30 cm pločio “kanjonas”, kuris, transportuojant kai kuriuos daiktus, gali būti visai nepageidautinas. Vis dėlto tokio dydžio bagažinė jau turi praktinės reikšmės, ypač jei dar prisiminsime, kad už universalo bagažinę ji gerokai aukštesnė. Tik “Berlingo” savininko lauks dar vienas nepatogumas – išimtas sėdynes teks kažkur padėti. Gerai, jei netoliese yra garažas ar koks sausas sandėlis, o jei teks jas neštis namo į penktą ar kokį devintą aukštą ir jos nuolat painiosis ...
 
Visiškai nepraktiška yra ir keleivinio-krovininio automobilio bagažinės danga. Ji atrodo, galima sakyti, prabangiai, tačiau kiekviena šiukšlelė laikosi mirtinai įsikibusi į jos plaušelius ir tik dulkių siurblys vargais negalais nuo jų atplėšia. Įsigijus tokį automobilį pirmasis žingsnis turėtų būti įsigyti ir kokį nors lengvai paklojamą užtiesaliuką, kurį išėmus galima išpurtyti ir negaišti laiko žaidimams su dulkių siurbliu. Beje, ne tokioms prašmatnioms šio modelio versijoms siūlomas guminis kilimėlis, jį vertėtų turėti kiekvienam “Berlingo” savininkui, o naudoti priklausomai nuo reikalo.
 
Pakabinama bagažinė – pliusai ir minusai
                                                                                                                                                                                   
Abejonių kelia ir ant stogo sumontuotos stogo bagažinės prasmė: kelti daiktus į beveik 2 m aukštį – menkas džiaugsmas, jo imtumeis nebent iš didelio reikalo. Šiuo požiūriu atrodo    kur kas priimtinesnis sprendimas, pritaikytas “Citroen” modelyje “Grand C4 Picasso” – galinėse duryse įrengtas atveriamas langas. Jo dėka bagažinę galima krauti iki pat lubų (žinoma, kai yra apsauginis tinklelis). Tarsi nujausdami tokį priekaištą, gamintojai berlingui siūlo vidinę pakabinamą bagažinę: lubų pakraščiuose sumontuotose atraminėse sijose galima vežti ilgus daiktus, kurie priekyje “įsitaiso” virš vairuotojo ir keleivio galvų įrengtoje nišoje.
 
Sumanymas labai originalus ir automobilių gamyboje taikomas bene pirmą kartą, tačiau kaži ar bus plačiai naudojamas. Per daug sąlygų: krovinio ilgis – ne mažiau 2 metrų, aukštis ne daugiau 20 cm, svoris – ne daugiau 20 kg, ir savaime suprantama, turi būti švarus, kitaip visa, kas nesilaiko, birs keleiviams ant galvų. Antra vertus, dažniau naudojant šį krovinių transportavimo būdą, salono lubos neišvengiamai nukentės. Taigi ši įranga, beje, siūloma už papildomą kainą, ko gero, labiau tinka parodų salonams ar potencialių klientų vilionėms, negu realiam gyvenimui.
 
Salone – manevro laisvė
O štai “Exclusive” versijoje siūlomos trys atskiros antrosios eilės sėdynės – labai įdomus ir praktiškas pasiūlymas dėl kėbulo transformacijos galimybių. Kiekviena jų – autonomiška ir gali būti nulenkta arba išimta atskirai pagal krovinio konfigūraciją. Esant reikalui nulenkus viduriniosios sėdynės atlošą gauname puikų stalelį. Beje, pirmosios eilės keleivio sėdynė taip pat turi slaptąjį ginklą: ji lengvai susilanksto ir jos atkaltė tampa krovininės aikštelės tęsiniu. Tai leidžia gana patogiai gabenti iki 3 m ilgio krovinius.
 
Neblogai pasirūpinta ir smulkiais kelionėje reikalingais daiktais: jiems po pirmosios eilės sėdynėmis įmontuotos išimamos dėželės, virš galvų – nemaža niša pasidėti dokumentams bei žemėlapiams, o po antrosios eilės keleivių kojomis – kilimėliu uždengti du nemaži “slaptieji” skyreliai.
 
Deja, be “registracijos vietos” lieka ratų keitimo įrangos komplektas, supakuotas į maždaug 40 cm ilgio ryšulį. Kad nesivoliotų kur pakliuvo, viename jo šone prisiūta lipnioji juostelė, turinti fiksuoti ryšulį reikiamoje vietoje. Sumanymas būtų neblogas, tačiau, kaip parodė praktika, komplektas dažniausiai tvirtinamas vienoje vietoje – bagažinės pakraštyje, tad lipnioji juostelė ten palieka gana bjaurių randų, darkančių bagažinės vaizdą ir gadinančių automobilio prekinę išvaizdą. Nebūtų didelio nuostolio, jei tą dangą galėtum keisti kaip kilimėlį po kojomis, tačiau ji čia pritvirtinta ūkiškai, tad keitimas, ko gero, ir kainuotų, ir, užtruktų.
 
O štai slankiosios durys – neabejotinas pranašumas prieš universalą. Jų dėka ne tik patogiau įlipti ar išlipti keleiviams, bet ir krauti didesnių matmenų krovinį.
 
Pokyčiai – į naudą!
Lyginant su ankstesnės kartos “Berlingo”, naujokas akivaizdžiai sustambėjo: 243 mm pailgėjo, 9 paplatėjo, o aukštis iš esmės liko toks pats. Tokia pati liko ir važiuoklė: priekyje tradicinė “McFersono pakaba, gale – torsioninė. O štai variklių pasirinkimas sumažėjo – jau anksčiau neliko nei 1,1 ir 1,4 l benzininių, nei 1,8 ir 1,9 l atmosferinių ir 2,0 l HDI dyzelių. Dabar šiam modeliui siūlomi tik 1,6 l agregatai: benzininiai 90 ir 110 AG bei PSA “šlageris” – 75 ir 92 AG HDI dyzelis, toks pat puikus, kaip ir vyresnysis 2 l “broliukas”.
 
Bandomajam važiavimui pakliuvo “Berlingo” modelis su 92 AG dyzeliu, ir turiu pasakyti, džiaugsmo jis suteikė nemažai: redakcijos “Ford Mondeo” senos kartos 1,8 l beveik tokios pačios galios (90 AG) turbodyzelis nė iš tolo negali lygintis su moderniu common rail sistemos varikliu, kuris atrodo ir galingesnis, ir dinamiškesnis, ir kur kas elastingesnis.
 
Taigi naujasis “Berlingo” daugeliu požiūrių neabejotinai galės nudžiuginti būsimuosius darbdavius, tačiau su viena sąlyga – jeigu jie žinos, ko nori patys ir ką siūlo gamintojas. Kadangi   modifikacijų daug, o dar daugiau įvairiausių papildomų galimybių, tad nuo to, kaip sukomplektuosite būsimąjį automobilį, nemaža dalimi priklausys, ar jis atitiks jūsų poreikius.
 
Kęstutis BRUZGELEVIČIUS
www.komtrans.lt