„Trakker“ amžino įšalo žemėje

Pažintis su kai kuriais modeliais prasideda taip netikėtai ir tokiomis nepaprastomis aplinkybėmis, kad jos ilgam arba sužadina domėjimąsi jo „biografija“, arba, priešingai, pasmerkia užmarščiai. Žinodama šitai, koncerno IVECO vadovybė naująją populiaraus sunkvežimio „Trakker“ versiją pasaulio transporto žurnalistams pristatė toli už Poliarinio rato, Norvegijoje, bene šiauriausioje Europos saloje Mageroya. Į šią Barenco jūroje esančią salą norvegai nusprendė nutiesti 8 km ilgio povandeninį tunelį. Tuneliui iškasti buvo sukurtas konsorciumas, kuris paskelbė tenderį pirkti savivarčius sunkvežimius. Jį laimėjo IVECO, tad apie pusšimtis šio koncerno gaminamų modelių „Trakker“ iš ankšto lyg rankovė tunelio turėjo išgabenti milijonus tonų uolienos ir atgabenti visa, ko reikia tokiai statybai.

Tuneliui iškasti buvo sukurtas konsorciumas, kuris paskelbė tenderį pirkti savivarčius sunkvežimius. Jį laimėjo IVECO, tad apie pusšimtis šio koncerno gaminamų modelių „Trakker“ iš ankšto lyg rankovė tunelio turėjo išgabenti milijonus tonų uolienos ir atgabenti visa, ko reikia tokiai statybai.
 
Darbą ypač sunkino amžino įšalo sąlygos ir specialus tokiose statybose naudojamas cementas: po dienos darbų mašinos ir vairuotojo batų nenuplovus, rytoj juos rasi pavirtusius į akmens luitą ir jokia jėga jų nebeatgaivins.
 
Po trumpo instruktažo – kelionė žemyn, kaip pasirodė vėliau, beveik į tikrą pragarą. Betono košė po ratais slidi lyg ledas, tad prie stabdžių prisiliesti nevalia. Judėti tunelyje galima tik pagal dispečerio komandą, kad tam tikroje šiek tiek paplatintoje tunelio vietoje galėtum prasilenkti su į kalną kylančiu kolega.
 
Greitis vos 3-4 km/val., o dyzelis, jaučiu, riaumoja tarsi įkalnėje. Jaučiu, nes garso beveik negirdėti (jį slopina specialios ausinės), tačiau tachometro rodyklė rodo, jog variklis dirba visa galia. Ankšti juodi skliautai, kuriuos per vandens garų debesis vos išplėšia prožektoriai, grėsmingai kabo virš mūsų galvų.
 
O ten, apačioje, milžiniškas trijų metrų ilgio grąžtas, sumontuotas ant traktoriaus važiuoklės, skliauto gale gręžia skyles, į kurias bus sudėti sprogmenys. Norit fotografuoti? Galima, bet nepatariu,- leidžia instruktorius.
 
Su kolega iššokame iš kabinos ir patenkame į tokią kokafoniją, kad galva rodos sprogs. Spragtelėję keletą kartų aparatų užraktais, skubiai ropščiamės atgalios. Pasirodo mūsų ausinės skirtos darbui kabinoje, o vandens garų, siaubingos drėgmės bei nepakeliamo aštraus garso aplinkai reikalingos specialios.
 
Tačiau ir jos menkai tegelbsti, užtat žmonių darbo pamainos čia tęsiasi vos keturias valandas, nors technika dirba dieną naktį be sustojimo. Tik kaip čia atskirti kur diena, o kur naktis? Čia, apačioje, juodžiausia naktis visą parą. Ten, viršuje, visą parą poliarinė diena, kuri baigsis tik rudenį. O dabar – birželis, saulė vakarop vos kelioms valandoms prigula ant horizonto linijos ir netrukus vėl plieskia tarsi kokiame pietų kurorte.
 
Po kelių akimirkų už mūsų nugarų pasigirsta baisus trenksmas – tai uoliena pasipylė į trakerio kėbulą. Galingas ekskavatorius mikliai su kaupu prisemia įspūdingo dydžio luitų, tad, dispečerei leidus, vėžlio žingsniu roposim atgal į kalną. Pusiaukelėje, prasilenkimui iškaltoje specialioje kišenėje, mūsų jau laukia kolega. Jo kėbule mėlynuoja statinės – kuras apačioje dirbančiai technikai.
 
Draugiškas mostas ranka ir nestabtelėję lipam viršun. Tunelio anga iš pradžių mirkteli lyg žvaigždė virš horizonto, vėliau nušvinta it koks litas, kol pagaliau išlendame į paviršių tarsi mažytė pelytė iš po didelio didelio kalno. Poliarinė saulė, net ir vidurdienį aukščiau tvoros nepakylanti, akina net ašaros byra. 
 
Mūsų trakerio pamaina šiandien baigta, jo laukia privalomas dušas. O mes į netoliese telkšantį ežerėlį einame plauti batų. Visai nesinorėtų rytoj jų pirkti Norvegijoje, net jeigu suakmenėjusius senuosius, kaip žadėjo kelionės organizatoriai, ir priglaustų vietinis muziejus.
 
Po šios kelionės į IVECO „statybininkus“ žiūriu su didele pagarba. Juo labiau, kad mačiau juos ir Afrikoje, ir Rusijoje, BAM-o statybose, ir Italijos marmuro skaldykloje, ir kitose ekstremaliose vietose. Tik ten jų neteko vairuoti, tad pažintis – tarsi bučinys per stiklą. Ir visada pagalvodavau, o trakeriai mūsų šalyje?
 
Lietuva, deja, ne pati geriausia vieta jiems čia veistis ir daugintis. Apmirė statybos, su jomis apmirė ir žvyro, molio karjerai, anksčiau teikę prieglobstį įvairiausių Europos sunkvežimių    populiacijoms. Todėl dileriai pas mus šiandien aktyviau siūlo tik vieną iš populiariausių šios šeimynos modifikacijų ir patį kukliausią jos variantą „Trakker“ AD 190T31W (E4).
 
Žinantys IVECO modelių kodavimo sistemą, lengvai iššifruos, jog tai yra 19 t klasės 4x2 ratų formulės sunkvežimis, turintis Actve Day (t.y. trumpąją dieninę) kabiną ir 310 AG Euro 4 lygio „Cursor 8“ variklį.
 
Pastudijavęs šio sunkvežimio techninius duomenis negali neatkreipti dėmesį į variklio sukimo momento kreivę, beje, charakteringą bemaž visiems šios bendrovės varikliams – itin platų apsukų diapazoną, kuriame išsaugomas maksimalus sukimo momentas.
 
Nieko nuostabaus, kad ir tame norvegiškame tunelyje tiek nuolat ten dirbę vairuotojai, tiek atvykėliai žurnalistai prie „Trakker“ vairo jautėsi labai ramiai. Greitai maksimalų sukimo momentą pasiekęs variklis leidžia vairuotojui vien tik akceleratoriumi rinktis galią tokią, kokios jam tuo metu reikia ir nebūtina nuolat makaluoti pavarų svirtimi. Ir ne mažiau svarbu - turėti po ranka pakankamą galios atsargą, nes bekelės sąlygomis tai visada puikus vaistas nuo streso.
 
Kęstutis Bruzgelevičius
www.komtrans.lt