Ketvirtoji karta nuo žagrės

Ankstesniais laikais „Mercedes-Benz“ MK-SK serijos sunkvežimiai buvo nepasiekiama daugelio vairuotojų svajonė, tapusi mūsų šalies profesionalių vairuotojų sunkvežimio idealu. Tačiau nieko nėra amžino: prieš 17 metų revoliucinio vėjo gūsiu į transporto pasaulį įsiveržė „Actros“. Šiandien važiuosime ketvirtąja šių vilkikų karta.

 Kas nerizikuoja, tas nekuria „Actros“
   Prieš dvi dešimtis metų elektronikos invazija į mūsų gyvenimą atskleidė, kad vien tik mechanika pagrįsti sprendimai toli gražu nėra optimalūs. „Mercedes-Benz“ – vienas iš sunkvežimių gamybos lyderių – stačia galva puolė į dar menkai ištirtus elektronikos vandenis.
   Pasekmė – 1996 metais pasirodęs naujas sunkiosios klasės sunkvežimis „Actros“. Naujas viskuo.
V formos 6 (12,0 l) ir 8 cilindrų (15,9 l) varikliais OM 501 ir 502 su elektroniniu jų valdymu. Automatizuota pavarų dėže, kurioje pavaras elektropnematiniu būdu perjungia elektroninė sistema "Telligent“, valdoma ne įprasta milžiniška svirtimi, o tarsi iš vaikiško žaidimo pasiskolinta rankenėle, vadinamuoju „džoistiku“. ABS ir ASR sistemomis stabdžiuose... Visko nė neišvardinsi. Ir nereikia, nes ir to buvo smarkiai per daug laiką gerokai aplenkusiame sunkvežimyje. Tačiau kaip dažnai išradėjų pasaulyje atsitinka, naujoves lydėjo ilgas gedimų šleifas: kai kurie pernelyg ankstyvi konstrukcijos sprendimai bei elektroninių prietaisų nepatikimumas gerokai aptirpdė „Actros“ reputaciją.
   Tačiau „Mercedes-Benz“ nebūtų „Mercedes-Benz“, jeigu nepasimokytų tiek iš savo, tiek iš kitų gamintojų klaidų: 2003 metais pasirodė nauja, antroji, „Actros“ karta, kurioje liko tai, kas pasiteisino, o problemas kėlę agregatai buvo pakeisti arba kitais, arba sukurti nauji. Išaugusi variklių galia bei, svarbiausia, 19-32 proc. padidėjęs sukimo momentas, geresnė aerodinamika, gerokai patikimesnės elektroninės sistemos grąžino  flagmanui buvusią šlovę, kuri su kiekviena tolimesne jo modernizacija kilo lyg ant mielių. Nenuostabu, jog šis modelis tarptautiniame konkurse „Truck of the Year...“ pripažintas geriausiu net ketvertą kartų (1997, 2004, 2009 ir 2012).
 
Minitestdraivas
   Šiandien pasaulio keliuose rieda ketvirtosios kartos „Actros“. Neseniai rieda. Daugybė vairuotojų apie tai žino daugiausia iš interneto, televizijos reportažų, tačiau pamatyti „gyvą“, o juo labiau išbandyti naująjį modelį kelyje, pavyko vos vienam kitam. Žinodami šitai, UAB „Silberauto“ ir „Daimler AG“ darbuotojai lietuviškosios „Via Baltica“ atkarpos pradžioje prie Lenkijos sienos surengė akciją „Mercedes-Benz Actros RoadShow“, skirtą šiuo keliu važiuojančius vairuotojus supažindinti su naujuoju kompanijos flagmanu. Tokie renginiai gana populiarūs Vakarų Europoje, nes ten transporto įmonių vadovai, pirkdami naujus sunkvežimius, linkę atsižvelgti į vairuotojų, kuriems teks dirbti šia technika, nuomonę. Tad turintys laiko galėjo sėsti į naujutėlaičius ketvirtosios kartos „Mercedes-Benz Actros“ sunkvežimius ir apsukti du 20-25 km ratus. Vienas – „Via Baltica kelyje, kitas – ankštame it rankovė, vingiuotame ir per kalvas, kurių Suvalkijoje iš principo neturėtų būti,  bėgančiame pasienio keliukyje. Tad turint laiko ir noro „minitestdraivas“ galėjo būti labai pasiteisinantis renginys.
   Ar pasiteisino?
   Kaip tvirtino „Silberauto“ krovininių automobilių pardavimo vadovas Paulius Kriaučiūnas, viskas sąlygiška, tad nėra tokio renginio, kuris negalėtų būti organizuojamas geriau. Juo labiau – pirmojo blyno kepimas, kuris buvo pirmasis ir šio šou organizatoriams, ir tą dieną Lietuvos-Lenkijos sieną ties Kalvarija kirtusiems vairuotojams. Vis dėlto beveik pora šimtų vairuotojų per nepilnas dvi darbo dienas sustojo pasižiūrėti, ką siūlo vienas iš rimčiausių sunkvežimių gamintojas pasaulyje.
   Kol vairuotojai, persėdę iš savo mašinų į naujutėlaičius modelius, aiškinosi kas yra kas ir ko vertas, jų instruktoriai fiksavo visus klausimus, pastabas, laiką, per kurį buvo įveiktas pasirinktas ratas, vairuotojų padarytas klaidas. Juk naujai konstrukcijai įvertinti pirmasis įspūdis labai svarbus, nes kaip bebūtų keista, dažnai jis pats svarbiausias ir nulemiantis tolimesnius santykius ne tik tarp žmonių, bet ir tarp žmonių ir daiktų. Tai, žinoma, ne visai teisinga, tačiau mes taip esame surėdyti ir nieko čia nepadarysi.
   Tokiu „bandomuoju triušiu“ teko pabuvoti ir man. Dvi dešimtys kilometrų, žinoma, ne pats tinkamiausias atstumas bandomajam važiavimui, tačiau įspūdį apie naująjį „Mercedes-Benz“ modelį susidaryti vis dėlto gali.
 
Laiptai į dangų
   Naujajame „Actros“ vienos modelio ypatybės iš karto krenta į akis, kitas gali patirti tik kelyje. Pirmiausia ką pastebi dar stovėdamas šalia vilkiko (ypač su „GigaSpace“ kabina) – milžiniškas jo aukštis. Jis, žinoma, standartinis, neišlipa iš 4 m limito, tačiau kabinos lygios grindys reikalauja aukų: į vairuotojo sostą laiptai iš penkių pakopų atrodo tarsi į dangų. Dažnas laipiojimas į beveik  175 m aukštį vargu ar teiks vairuotojui daug džiaugsmo, ypač matant, jog konkurentų kabinų grindys kur kas žemiau. Šį priekaištą konstruktoriai labai lengvai gali atremti trim argumentais. Pirmiausia norintys žemesnio įlipimo, gali užsisakyti kabiną su maždaug 17 cm aukščio variklio tuneliu. Antrasis – naujojo „Mercedes-Benz“ vairuotojui reiks kur kas rečiau ropštis į/iš kabinos, kadangi daugelį sunkvežimio techninės patikros operacijų galima atlikti neišeinant iš jos. Tam reikalui skirtas daugiafunkcinis raktas, kartu esantis ir užvedimo raktu, tad galimybių jį pamesti sumažėja vos ne iki nulio. Trečia – vairuotojas darbo metu pernelyg ilgai sėdi prie vairo, tad įlipti/išlipti iš kabinos tėra nedidelė mankštelė, sveikatai ji bus netgi naudinga. Užtat grindys lygios, o tai, anot dizainerių, primena įprastą kambario aplinką, o ne darbo vietą.
   Antroji detalė, kurią pastebi vos įsikūręs prie vairo – dingo automatinės pavarų dėžės „džoistikas“. Jo, neradę įprastoje vietoje, ko gero, nepasigedo tik antrosios kartos „Actros“ vairuotojai: gana didelis „kelmas“, kurio viršūnėje pūpsojo svirtis, gerokai užgriozdino kabiną. Vėliau toji svirtis persikėlė į ranktūrį, o dabar štai – po vairu dešinėje pusėje. Geriau ar blogiau – sunku pasakyti, tačiau, matyt, tik įpratimo reikalas.
   O štai geltono plastiko banga, vilnijanti po visą sunkvežimio kabiną, sutikta prieštaringai. Dizaino požiūriu gražu, netgi šiek tiek šventiška, o štai praktiniu... Juk vairuotojo kabina – tai ir darbo vieta, ir miegamasis, ir virtuvė, kurioje ne tik valgoma, bet maistas retkarčiais ir gaminamas. Net namuose kartais nelengva palaikyti tvarką ir švarą, o kelionėje... Kaip tas gražusis plastikas atrodys po kelių metų? Įprasta juoda spalva mažiau tepli, lengviau pasiduoda valymui, jei tik būtų galimybė, daug kas mieliau rinktųsi ją. Tačiau gamintojai galvą guldo – šis plastikas bandytas daugybę metų ir likdavo toks, koks buvęs net po žiauriausių eksperimentų, vairuotojai juo nenusivils.
 
Sudie, V6 bei V8, sveikas gyvas R6
   Ką gi, svetimos galvos negaila, po 3-4 eksploatacijos metų bus matyti, o dabar – kurkime variklį.
Tačiau pirmiausia reiktų pareguliuoti sėdynę, veidrodžius ir vairą. Pirmosios dvi operacijos įprastos kaip ir kitų gamintojų modeliuose, o štai vairo atpalaidavimo mygtukas – iš tikrųjų mygtukas, toks nedidukas ir nukištas kažkur toli olos po prietaisų paneliu gelmėse. Aptikti jį sunku, spausti – nelabai patogu, taip ir prisimeni toje pat vietoje daugelyje „Mercedes-Benz“ automobilių esantį stovėjimo stabdžio pedaliuką – kaip patogu!
   Bet nesikabinėkim – mygtukas ar pedaliukas, ko gero, taip pat tik įpratimo reikalas. Žadinkim variklį. Raktas – į jam skirtą lizdą, o kairiau – starterio mygtukas. Spusteli ir vienaeilis šešių cilindrų motoras atgyja. Ir vėl neišvengiamai prisimeni pirmųjų kartų aktrosus ir jų konstruktorių didžiavimąsi V6 ir V8 varikliais. Daug prikalbėta ir daug prirašyta apie jų privalumus, sukurtas netgi mitas apie jų „prestižiškumą“, tačiau eksploatacijos realybė viską sustato į savo vietas. Dėl konstrukcijos ypatybių V formos motorai turi savų privalumų, tačiau yra sunkesni. Jie labai elastingi, bet mažiau dinamiški, o tai, intensyvėjant eismui tampa ypač svarbu. Tačiau svarbiausia – kur kas sunkiau pritaikomi Euro 6 reikalavimams, tad „Mercedes-Benz“ inžinieriams neliko nieko kita, kaip imtis vienaeilių variklių, į kuriuos anksčiau žiūrėta truputėlį iš aukšto.
   Kita šių variklių ypatybė, apie kurią šiame koncerne šnekama nelabai noriai – jo kilmė. Šie 12,8 l Euro 6 lygio keturių galių (nuo 421 iki 510 AG) varikliai yra, ko gero, pirmieji koncerno ilgametėje istorijoje sukurti ne Vokietijoje. Veltui šios markės aprašymuose ar reklaminėse brošiūrose ieškosite variklio modelio indekso, tradiciškai žymimo raidėmis OM ir skaičių kombinacija. Neminimas ir „Detroit Diesel“, tapęs donoru visai naujųjų „Mercedes-Benz“ sunkvežimių variklių šeimynai, kurios galingiausias 16 l atstovas netrukus debiutuos parodoje „Bauma“ Miunchene. Toks slapukavimas, tiesą sakant, atrodo šiek tiek keistokai, juolab kad „Detroit Diesel“ yra pasaulinio lygio bendrovė, Amerikoje laikoma viena iš geriausių ir patikimiausių. Tiek to, tai rinkodaros žaidimai, vartotojams svarbiausia tai, kaip šie „pasaulio piliečiai“ pasirodys eksploatacijoje.
 
Šitas nesilankstys
   O kelyje permainos į gerąją pusę – akivaizdžios. Naujojo variklio dėka „Actros“ startuoja žvaliai ir vairuotojai dabar jau negalėtų skųstis, jog pajudėdami iš vietos gerokai atsilieka nuo kolegų, važiuojančių kitų markių sunkvežimiais. Anksčiau visą laiką įtariau, jog dėl kažkokio nenusakomo mieguistumo perjungiant pavaras yra kaltas automatas „PowerShift 2“, tačiau, kaip tvirtino „Silberauto“ darbuotojai, tai buvusi V6/V8 variklių kaltė. Dabar nauji R6 varikliai ir nauja pavarų dėžė „PowerShift 3“ visas problemas išsprendė, pavaros jungiasi tiksliai ir laiku.
   Akivaizdžios permainos ir važiuoklėje – ji tapo kur kas stabilesnė, sakyčiau, stangresnė, tvirčiau stovi ant kelio ir beveik nereikalauja korektūrų vairu. Tačiau vairuotojams, persėdusiems iš DAF arba „Scania“, ko gero, vis dar atrodys, jog ji nėra tokia stabili, kokia turėtų būti. Tik priežastis tokio jausmo slypi, ko gero, ne važiuoklėje, o naujojoje, kaip rašoma prospekte, „siūbuojančioje sėdynėje“. Gal būt kai kam ir patinka toks pasisūpavimas ir pasilingavimas, tačiau ilgesniame kelyje nuo jo pavargsti ir norisi tvirtesnės atramos. Tik vėliau sužinojau, jog tą pasilingavimą galima sumažinti iki minimumo ir galėsi suptis tik tiek, kiek leis kabinos pakaba. Gaila, neišbandžiau, būčiau galėjęs argumentuotai ginčytis su pašaipūnais, tvirtinančiais jog ankstesnieji aktrosai lankstosi iki žemės kiekvienam kelyje sutiktajam. Šitas, atrodo, nesilankstys.
 
Medus be deguto – nesolidu...
   Tačiau vienas dalykas užkliuvo ir prezentacijos metu, ir šiame važiavime – „FleetBoard“ informacinės sistemos ekrano „DispoPilot.guide“ tvirtinimo vieta. Susidaro toks vaizdas, jog apie šio prietaiso egzistavimą kabinos dizaineriai sužinojo vos ne paskutinę akimirką, tad „priklijavo“ jį ten, kur rado laisvos vietos – prietaisų skydelio pačiame pakraštyje, toli nuo vairuotojo ir ant paties „tako“ tarp kairiojo ir dešiniojo krėslo. Tai, jog ekranas dizaino požiūriu atrodo tarsi svetimkūnis – dar pusė bėdos. Kur kas baisiau, jog važiuojant naudotis juo bus nepatogu ir netgi pavojinga (vairuotojo žvilgsnis per toli nukrypsta nuo kelio). O sustojus poilsio ar taisantis nakvynei (ypač antrame aukšte) jis neišvengiamai klius ir anksčiau ar vėliau bus nulaužtas. Vienintelė paguoda – koncerno darbuotojai jau pastebėjo šią klaidą ir netrukus ji bus ištaisyta.
    Užtat grįžimas prie vairuotojų žargonu tariant „blokfarų“ (monolitiškų priekinių žibintų) bus įvertintas griežtai neigiamai: ankstesnės kartos „Actros“ jie buvo pakeisti surenkamais, tad sudaužius stiklą, jį buvo galima pakeisti gana pigiai. Dabar teks pirkti visą žibintą, kurio kaina nepalyginamai didesnė.
   Labai susidomėję vairuotojai apžiūrinėjo ir modelį su „Taksi“ ženklu „kepurėje“ – rinkodaros specialistai taip pareklamavo naująją salono koncepciją „SoloStar“. Jos esmę, ko gero, tiksliausiai nusakytų perfrazuotas reklaminis šūkis „Sukurtas moterims, bet tinka ir vyrams“. „SoloStar“ sukurtas vairuotojui vienišiui, tačiau reikalui esant čia galima puikiai įsikurti ir dviese. Šios koncepcijos esmė – gerokai praplėsta gyvenamoji zona, kurios pagrindinis elementas – ypač patogus kampinis krėslas prie salono galinės sienelės. Priešais jį atsiveria (žinoma, vilkiko kabinos mastais) milžiniška erdvė, kurioje sulankstomo stalelio pagalba galima puikiai įsikurti tarsi savo namų svetainėje. Dar kelios mažosios gudrybės ir toji erdvė pavirsta jaukiu miegamuoju. Salonas su tokiomis transformavimo galimybėmis būtų vertas išbandyti jį tolimesnėje kelionėje, tačiau tai jau kito straipsnio uždavinys.
   Akcija baigėsi, įsivaizduoju, grįš vairuotojas namolio ir papasakos bosui apie tai, koks puikus tas naujasis aktrosas. O bosas klausys ir patyliukais galvos: gal ir puikus, gal ir vertėtų imti, tačiau visai miglota situacija su šių sunkvežimių kelionėmis į Rusiją. Ekologiškųjų aktrosų (Euro 6) rusišku dyzelinu nepagirdysi, europinį standartą atitinkančių degalinių ten yra tik palei pagrindinius kelius, o degalų kaina – taip pat europinė. Vakariečiai prie tokių kainų įpratę, jie važiuos, o štai Rusijos bei buvusio „soc. lagerio“ vežėjams – katastrofa. Kaip ši problema bus sprendžiama – kol kas visai neaišku, tad gal neskubėsiu, dabar reikia prisipirkti Euro 4 ir Euro 5, o paskui bus matyti. Ko gero, teks gerokai pasukti galvą.
   Taigi nenustebkim, jei netrukus vėl prasidės vilkikų pirkimo bumas. Tik kokių?
 
Kęstutis Bruzgelevičius
www.komtrans.lt