1993 – 1998 – 2001 – 2005 – 2008 – 2012

Sunkvežimių kaip ir žmonių pasaulyje kas kažkiek metų vyksta kartų kaita. Tačiau žmonių gyvenimas nuolat ilgėja, o štai automobilių – priešingai. Rodos dar visai neseniai, 2008 metais, „Volvo“ Geteborge pristatė naujus FH12 pakeisiančius FH serijos vilkikus, o dabar štai vėl nauji. Ir vėl, žinoma, FH.

Kam naujas, jei senas buvo toks puikus?
Pasaulį apėmė totalinio atnaujinimo karštinė. Naujinama visa, kas tik įmanoma, o, tiesą sakant, ir neįmanoma, ir atnaujinimo nereikalinga ar bent dar nereikalinga. Reklama dieną naktį kūju kala per smegenis – nauja, nauja, nauja, nauja... Naujovių poreikį galėtum suprasti ir pateisinti, jei „senieji“ „Volvo FH“ nuo konvejerio būtų riedėję daugybę metų ir per tą laiką pasenę ir techniškai, ir morališkai. Tačiau jie buvo pačioje klestėjimo viršūnėje: per tuos ketvertą metų, prėjusių nuo penktosios kartos FH debiuto, jie tapo vieni iš populiariausių pasaulio sunkvežimių. Tad vardan ko švedams dabar prireikė jį keisti..?
 
Tokios mintys neapleido pakeliui į Geteborgą, į naujųjų „Volvo“ sunkvežimių FH ir FH16 premjerą. Jos, ko gero, buvo elementariausias priekabių ieškojimas, nes labai jau neteisinga atrodė, kad toks puikus vežėjams tikęs ir vairuotojams patikęs modelis kaip FH kitų metų pavasarį taps eksponatu „Volvo“ muziejuje. Jo vardas, žinoma, neišnyks, tik ar bus naujasis FH vertas senojo? Juk matome daugybę pavyzdžių, kai nauji automobilių, fotoaparatų, televizorių – ko tik norite, modeliai nei dizainu, nei techninėmis savybėmis nenurungia senųjų, nes buvo gaminami rinkodaros sumetimais. Negi ir FH..?
 
Be to, daugelio internautų, neslėpsiu ir mano, aistras dar pakurstė kelios „špioniškos“ naujojo modelio nuotraukos, kuriose riogsojo galinga juoda masė su balta į namų darbininkės prijuoste panašia variklio radiatoriaus apdaila. Čia naujasis FH? Labai norėjosi tikėtis, jog „špionai“ nufotografavo kažką kita arba modelis tikrovėje neatrodys taip baisiai, kaip nuotraukoje.
 
Praleisiu galingą ir įspūdingą prezentacijos procesą, juo galėtų užsiimti „elitui“ skirti žurnalai. Galiu pasakyti tik tiek, jog maždaug tūkstančio žmonių vakarienė sporto ir pramogų arenoje, lydima ne mažiau įspūdingos meninės programos, neužtruko pernelyg ilgai ir nuo scenoje stovinčio „Volvo FH 16“, fokusininkui mostelėjus burtų lazdele, apvalkalas pakilo į dangų. Štai jis, naujasis FH!
 
Kai stilių diktavo technologija
Salė nuščiuvo... Keli tūkstančiai akių susmigo į prožektorių šviesoje tviskantį naują modelį, kuris, kaip tvirtino reklamos šamanai, turėsiąs nustatyti naujus nežinia ko standartus. Visada skeptiškai žiūrėjau į tuos užkeikimus, tačiau tai, ką dabar padarė „Volvo“ kūrėjai su vilkiko eksterjeru, ko gero, iš tikrųjų taps lūžio momentu sunkvežimių dizaino istorijoje. O dar įdomiausia tai, jog štai šiuo modeliu „Volvo“ sulaužė savo pačios ir „Keturių klubo“ („Volvo“, DAF, „Magirus Deutz“ ir SAVIEM) prieš daugiau kaip penkias dešimtis metų pasauliui primestą stačiakampio gretasienio stilių, bene ryškiausiai tuo metu įsikūnijusį legendiniuose „Volvo“ F88 ir F89 modeliuose. Milžiniškos vilkiko kabiną sudarančios plokštumos buvo kur kas patogesnės gamintojams, negu ankstesniuose modeliuose visaip išlankstyti variklių dangčiai bei ratų sparnai. Tokios kabinos tapo kur kas priimtinesnės ir vairuotojams: jose atsivėrė milžiniška erdvė, leidusi čia įrengti kad ir nedidelį, tačiau bent jau pakenčiamą gyvenamąjį būstą.
 
Pasaulis klusniai priėmė tą stačiakampį stilių ir jis tvarkingai reiškėsi visų didžiųjų gamintojų visuose modeliuose. Aerodinamikos reikalavimai, žinoma, kiek suapvalino sunkvežimių stačius kampus, privertė įstatyti panoraminius langus. Gamintojai kartais ryždavosi netgi „sulaužyti“ milžiniškas nuobodžias plokštumas standumą stiprinančiomis briaunomis, tačiau vis dėlto neišeidami iš gretasienio reikalavimų. Tačiau tai, kas anksčiau buvo racionalu ir optimalu ėmė vis labiau kirstis su naujais dizaino vėjais, iš pradžių labiau siausti ėmusiais lengvųjų automobilių kūrėjų fantazijose.
 
Sunkvežimių gamintojai toliau eskizų bei koncepcinių modelių vis dėlto nedrįso žengti. Parodose ne kartą matėme bandymus sumeistruoti ateities sunkvežimį ant „Mercedes-Benz“ ir MAN ("Concept S 2010) važiuoklių, eksperimentinius „Scania“, DAF „Aero 3000“ bei „Renault Radiance“, Luidži Kolani modelius „Colani Truck 2001“ bei „Vision 2005“. Jie buvo be galo įdomūs parodų lankytojams, tačiau ne gamintojams: naujo, juolab revoliucinio modelio gamyba – pernelyg didelė ir nepateisinama rizika.
 
Sulaužė gretasienį!
O štai „Volvo“ pagaliau ryžosi ir gretasienį sulaužė. Ko gero, vienintelė keturkampė detalė naujojo FH kėbulo išorėje liko daiktadėžių durelės abiejose jo pusėse. Tačiau tai gali pamatyti tik jas pravėręs, nes įstrižai nuo durų pradžios einanti standumo juosta nutįsta per daiktadėžės dureles ir vizualiai jas suskaldo. Kiek aukščiau tokia pati lygiagrečiai einanti juosta susiformuoja ir kabinos šoninėse sienelėse. Vežėjui čia palikta galimybė rinktis: šonines sieneles daryti „aklas“ arba įstatyti kylančią kabinos liniją pratęsiantį langą. Sunku pasakyti, kiek kuris variantas yra praktiškesnis, tačiau dizaino požiūriu kabina su 6 langais (įskaitant priekinį stiklą ir liuką stogo viršuje) tampa lengva, grakšti ir labai dinamiška.
 
Negaliu patylom praeiti pro tą nelemtąją „prijuosę“, t. y. radiatoriaus apdailos groteles. Jos, matyt, užkliuvo ne man vienam, nes vos tik į prezentaciją susirinkę svečiai galėjo pakilti nuo stalo, visi puolė jas čiupinėti – iš ko padarytos, kiek bus atsparios smūgiams, galės būti įvairių spalvų ar visiems vienodos? Koncerno darbuotojai vos spėjo atsakinėti į pasipylusius klausimus. Iš atsakymų paaiškėjo, jog tokias groteles „Volvo“ naudoja jau senokai ir niekam jos neužkliūdavo: eksploatacijoje pasiteisino, reikalui esant lengvai pakeičiamos, bus kelių spalvų, tad vežėjas galės rinktis pagal skonį. Jei vilkikas nudažytas tamsesnėmis spalvomis, juoda faktūra paslepia dviejų atverčiamų laiptelių suformuojamas nišas. Balti kontūrai radiatoriaus apdailoje jas išryškina ir labiau suskaldo masyvumo įspūdį. Šviesių spalvų automobiliose, ko gero, turėtų būti atvirkščiai, tačiau kadangi prezentacijoje jų nebuvo (serijinė naujųjų FH ir FH16 gamyba prasidės kitų metų pavasarį), tad vaizdų natūroje teks palaukti. Svarbiausia – yra galimybė rinktis, tereikia žinoti, ko nori.
 
Dinamiška išorė, lengvas vidus
Tuo pačiu stiliumi nueita ir kuriant kabinos interjerą, tik čia stačiakampių vis dėlto liko daugiau grynai praktiniais sumetimais. Trapecijos ar kokios nors dar įmantresnės formos daiktadėžė gal ir atrodo įspūdingiau, tačiau jos talpa gerokai sumažės, nes daugelis vairuotojo naudojamų daiktų vis dėlto bus taisyklingai kampuoti. Priekinio panelio forma kontūrais primena buvusią ankstesniuose FH modeliuose, tačiau dabar ne tokia masyvi, grakštesnė bei lengvesnė.
 
Pirmasis įspūdis – kabina tapo gerokai erdvesnė ir šviesesnė. Kai atidžiau įsižiūri, pamatai, jog jos statramsčiai dabar kyla gerokai statesniu kampu, į priekį pastumdami virš vairuotojo galvos sumontuotą radio ryšio ir tachografo aparatūrą bei daiktadėžes. Vidurinioji iš jų padaryta su įstrižai nueinančiu dangčiu: tai šiek tiek sumažina jos tūrį, užtat suskaldo monolitinę erdvę virš priekinio lango. Kadangi dabar kabinos erdvė padidėjo visu kub. metru, toks nuostolis vairuotojui nebus didelis, juolab prie galinės sienutės patogiai išrikiuotos keturios uždaromos lentynėlės, tad daiktams vietos – į valias. Beje, kabinos vidinė erdvė dar gerokai padidėjo ir dėl sumenkusio variklio tunelio: jis dabar nedidelis, per plaštaką, taigi kokių 7-8 cm aukščio, tačiau visuose, netgi FH16, modeliuose.
 
Nuo ko priklauso nepriklausoma pakaba?
Nemažai emocijų daugeliui vežėjų ir serviso specialistų sukėlė ir informacija apie nepriklausomą priekinių ratų pakabą. Diskusijų šiuo klausimu ateityje, ko gero, bus mažiau, jei žinosime štai ką.
Pirmiausia – tokia pakaba nėra labai didelė naujiena sunkvežimių pasaulyje, kad ir kaip rinkodaros šamanai bandytų mus tuo įtikinti. Tokią konstrukciją dar 1903 metais užpatentavo austras Edmundas Rumpleris, o metale jis ir tuo metu Čekijoje dirbęs Hansas Ledvinka sunkvežimiuose įgyvendino 1920-1930 metais. Bene geriausiai ši konstrukcija mums pažįstama iš dar ir dabar gaminamų „Tatra“ sunkvežimių. Neginčijamas „Volvo“ nuopelnas – nepriklausoma pakaba pirmą sykį pasaulyje pritaikyta sunkvežimiams, kurių bendroji masė per 16 t ir vilkikams. Specialistai neabejoja, jog komforto požiūriu ji bus „saldainiukas“, tačiau kaip pasiteisins eksploatacijoje? Ypač šalyse, kur nėra kelių, tik kryptys? Tačiau tikėkimės, jog „Volvo“ inžinieriai žinojo, ką daro, bet tai paaiškės tik po kelerių metų.
 
Antra – žinodami, jog revoliucinės naujovės žmones kartais baugina, „Volvo“ naujiesiems FH siūlo ir įprastus tiltus, ir įprastus Euro 5 variklius. Taigi novatoriai galės rinktis nepriklausomą pakabą, konservatoriai – įprastą. Kiekvienam savo!
 
Ekologiją gelbsti naujos sistemos
Kadangi apie Euro 6 variklio konstrukciją jau rašyta, šią dalį būtų galima praleisti iki jos galimybės paaiškės kelyje. Užteks pakartoti, jog tai vežėjams gerai pažįstamas modernizuotas D13 motoras, Euro 6 lygiui pasiekti naudoja abi (SCR ir EGR) sistemas. Tačiau yra kelios detalės, verčiančios grįžti prie variklio temos. Mat atsirado dvi naujos sistemos, kurios turėtų sudominti potencialius šių sunkvežimių pirkėjus, nes jų dėka Euro 6 variklis tampa ekonomiškesnis už Euro 5, nors teoriškai turėtų būti atvirkščiai.
 
Viena iš jų – „I-See“. Tai yra pastovaus važiavimo greičio palaikymo sistemos naujas variantas, sparčiai plintantis naujuose automobiliuose. Tokios sistemos dabar moka ne tik mechaniškai palaikyti nurodytą greitį, bet ir valdydamos pavarų perjungimo mechanizmą, akceleratorių bei stabdžius išnaudoti autotraukino inercijos jėgas ir taip mažinti degalų sąnaudas. Kai kurios tokios sistemos informaciją veiklai gauna iš GPS palydovų ir, analizuodamos 2-3 km kelio atkarpą priekyje, nustato važiavimo algoritmą. Pati idėja gal ir nebloga, tačiau jos efektyvumas tiesiog proporcingas GPS sistemos teikiamų duomenų tikslumui.
 
„Volvo“ pasuko šiek tiek kitu keliu: čia FH kompiuteris analizuoja nuvažiuotą kelią ir fiksuoja jo duomenis savo atmintyje. Tuo pačiu maršrutu važiuojant kitą kartą, kompiuteris visą valdymą ima į savo rankas, taip sutaupydamas iki 5 proc. degalų (žinoma, jei kelias pakankamai kalvotas, nes lygumose jam nėra kur pasireikšti). Kompiuterio atmintyje saugoma apie 6 tūkst. maršrutų. Teoriškai to turėtų pakakti, vienintelis klausimas kaip greitai juos galima kompiuterio gelmėse atrasti ir įkinkyti darbui. Nepabandęs nesužinosi.
 
„I-See" kūrėjų manymu sistema unikali tuo, kad maksimaliai išnaudoja važiavimą laisvąją eiga. „Nė neįsivaizduojate, kaip tai padeda taupyti degalus. Važiuojant kalvotomis vietovėmis, „I-See" leidžia sunkvežimiui riedėti ilgus atstumus beveik nenaudojant variklio," – prezentacijoje aiškino vienas iš jos kūrėjų. Ką gi, bus matyti, o kol kas aišku, jog abi sistemos turi ir savų pliusų, ir minusų, kuri ko daugiau – parodys laikas.
 
Kita sistema, kurios privalumai bus matomi iš karto, – „I-Torqe“. Kurdami ją, „Volvo“ inžinieriai modernizavo garsiąją savo pavarų dėžę „I-Shift“: pritaikė darbui su didesnį (2800 Nm) sukimo momentą turinčiu varikliu ir dviguba sankaba, kurią iki šiolei turėdavo tik lengvieji automobiliai. „I-Torque" iki 4 proc. sumažina degalų sąnaudas. Taigi „I-Torque" jėgos agregatai, nauja transmisija, „I-See" sistema ir kiti naujųjų „Volvo" sunkvežimių komponentai, tokie kaip atjungiamas oro kompresorius, leidžia sumažinti degalų sąnaudas iki 10 proc. arba 4100 litrų degalų per metus vienam sunkvežimiui.
 
O pabaigai – vienas sakinys iš pristatyme išgirsto pasisakymo: „Nepriklausoma priekinė pakaba yra tikras perversmas sunkvežimių valdomumo srityje. Tai turi patirti pats, kad patikėtum.“ Tai, žinoma, nenuginčijama tiesa. Kaip ir tai, jog patirti pačiam reikės ir visus kitus čia išvardintus privalumus. Telieka sulaukti 2013-ųjų pavasario.
 
Kęstutis Bruzgelevičius
 
Autoriaus nuotraukos