Kaip sugrūsti džiną atgal į butelį? (I)

Transporto antrasis lazdos galas – pavojus žmonių gyvybei ir sveikatai. Ką žmonija daro, kai vaistai tampa pavojingesni už ligą? Nustoja gydytis? Ne, ieško naujų vaistų! Automobilyje vis daugiau mechaninių sistemų keičia elektroninės.

Pažanga reikalauja aukų
Antroji, žinoma, po ginklų brangiausiai žmonijai kainavusi idėja – transportas. Už galimybę greitai, kiek įmanoma patogiau ir dar su sava manta persikelti iš taško A į tašką B per visą civilizacijos istoriją sumokėta milijonų žmonių krauju ir gyvybėmis. Ta kaina ypač išaugo per du pastaruosius šimtmečius, kai žmonės įsigeidė iš pradžių automobilių, o paskui ir lėktuvų. Iš pradžių, kol jie vos ne vos krypavo žeme ar kilo sulig medžių viršūnėmis, už idėją sveikata ir gyvybėmis mokėjo patys šių transporto priemonių kūrėjai.
 
Tačiau visai netrukus ji, ta idėja, pareikalavo šviežio kraujo. Pirmuosius automobilius Karlas Bencas pradėjo gaminti 1886 metais, o pirmąja kelių mechaninio transporto auka visai netrukus, 1889 - aisiais,  tapo airių mokslininkė Mary Ward, iškritusi iš garo automobilio ir žuvusi po jo ratais. Ne ką didesnis skirtumas buvo ir tarp lėktuvo atsiradimo bei pirmųjų jo aukų.
 
Taip buvo praverta dar viena Pandoros skrynia, ir žmonija kasmet ėmė mokėti vis brangiau ir brangiau. Nes kūrė automobilius, greitesnius už jų stabdžius. Nes darė padangas minkštesniam, o ne saugesniam važiavimui. Nes kėbulus lipdė kuo tvirtesnius, kad žmonės būtų apsaugoti nuo sužalojimų iš išorės, o jie mirdavo nuo patirtų automobilio viduje.
 
Ir kai aukas keliuose pradėta skaičiuoti ne vienetais ar šimtais, o tūkstančiais ir šimtais tūkstančių, tapo aišku: avarijas ir jų priežastis būtina ne tik registruoti, bet ir analizuoti, ieškoti priemonių bei būdų, kaip jų išvengti ar bent sušvelninti pasekmes.
 
Pirmasis etapas – mechanikos sprendimai
Pirmasis kardinalus sprendimas, turėjęs lemiamos įtakos eismo avarijų aukų skaičiaus mažinimui – saugos diržai, beje, patentuoti anksčiau už automobilį – 1885 metais. Paprastas be didelių gudrybių mechaninis sėdinčiųjų automobilyje žmonių kūnų fiksavimas leido gerokai sumažinti tiek sunkių sužalojimų, tiek žuvusių žmonių skaičių. Kai kam gali užkliūti žodis „paprastas“, nes šiais laikais saugos diržai tik iš įpratimo taip vadinami. Jie dabar nė iš tolo nepanašūs į ankstesnių laikų odos diržus, kuriais iš pradžių lenktynininkai, o vėliau ir eiliniai mirtingieji per juosmenį prisisegdavo prie automobilio sėdynės.
 
Tačiau greit paaiškėjo, kad tokių diržų efektyvumas galėtų būti ir gerokai didesnis: aukų iš tikrųjų sumažėjo, tačiau pasikeitė sužalojimų pobūdis. Diržai per juosmenį nepakankamai tvirtai fiksavo žmonių kūnus avarijos metu, juos verkiant reikėjo tobulinti. Be to juos buvo ir nepatogu naudoti, tad prireikė beveik pusės amžiaus, iki 1957 metais „Volvo“ inžinieriai automobiliui pritaikė tritaškius saugos diržus, iki to laiko plačiai naudotus aviacijoje. Vėliau rankinį diržų įtempimo mechanizmą pakeitė automatinis, šį - pirotechninis. Dar didesniam diržų efektyvumui buvo sukurtos oro pagalvės – iš pradžių viena arba dvi, o šiuolaikiniuose automobiliuose - septynios aštuonios, o kai kuriuose ir dar daugiau.
 
XX a besibaigiant paaiškėjo, jog šis - vadinkim mechaninis - kovos už eismo saugumą etapas išsėmė galimybes. Nors diržai gerokai (tvirtinama, 50-60 proc.) sumažino traumų tikimybę, jie vis dėlto negalėjo sumažinti pačių avarijų skaičiaus. O jų pasaulyje grėsmingai augant automobilių kiekiui ėmė katastofiškai didėti. Nieko nuostabaus: keliai ir jų infrastruktūra daug kur liko iš tų laikų, kai žmonės važinėjo vežimais ir karietomis, o automobilių galia bei greičiai išaugo neišpasakytai. Šiame etape gelbėjimosi ratu automobilizmo vandenyne žmonijai tapo elektronika. Tiesą sakant, dar netapo, tačiau neišvengiamai taps, nes kito kelio nėra.
 
Gelbsti elektronika
Taigi XX a besibaigiant prasidėjo antrasis – elektroninis – kovos už saugų eismą etapas.
Automobilinėse legendose pasakojama, kad vieną iš svarbiausių šiuolaikinių saugos sistemų ESP (Electronic stability program - elektroninę stabilumo programą), 1995 metais drauge sukūrė koncernai „Mercedes-Benz“ ir „Bosch“ po to, kai bandydamas šios bendrovės automobilį vadinamajame „Briedžio teste“ daugybės stebėtojų akivaizdoje apvirto švedų žurnalistas. Anot legendos koncerno inžinieriai ir vadovybė taip susijaudino, kad ėmė ir sukūrė tą garsiąją programą, realiai įgyvendintą prabangiuose S-600 ir SL modeliuose. Legendos, žinoma, gražiai paįvairina ir netgi praturtina mūsų kasdienį gyvenimą, tačiau jos dažniausiai atsiranda po to, kai...
    ... kai kas nors atsitinka. Tik labai naivus žmogus gali patikėti, jog visame pasaulyje garsaus koncerno inžinieriai nematė galiniais ratais varomų automobilių silpnybių ir nebandė ieškoti būdų joms sumažinti. Būtent galinių ratų pavara, kuriai projektuodami lengvuosius automobilius Europoje ištikimi liko, ko gero, tik „Mercedes-Benz“ bei BMW konstruktoriai, ir pareikalavo, ir paskatino kardinalių sprendimų automobilio stabilumui kelyje užtikrinti paieškas.
 
Pirmasis toks sprendimas ir buvo garsioji ABS (Anti-lock Bracke System) - automatinė stabdžių sistema, vėliau išsikerojusi į didelį ir galingą medį, kurio elektroninės šakos tvirtai apkabino automobilį ir saugo (ar bent bando apsaugoti) jį nuo visų nelaimių, tykančių kelyje.
 
Kęstutis Bruzgelevičius 
www.komtrans.lt