Achilo kulnas ar kulno Achilas?

Prisimenate seną Antikos laikų legendą, nuo kurios prasidėjo šarvuoto žmogaus gyvenimas? Pamiršusiems priminsiu: senovės graikų jūrų deivė Tetidė, norėdama apsaugoti nuo įvairiausių negandų savo sūnų Achilą, išmaudė jį Siksto - požeminės upės – vandenyje Tai turėjo ginti būsimąjį Trojos karo didvyrį nuo bet kokio ginklo. Ir šiandien, deja, niekas nepasikeitė, tik žudymo priemonės tapo rafinuotesnės, sudėtingesnės ir vis brangiau kainuojančios. Nieko nuostabaus, kad ir gintis nuo jų reikia ne mažiau išradingai.

Šarvai ar dūmų uždanga?
Skydo ir kalavijo motyvas, žinoma, negalėjo aplenkti ir automobilių gamybos pramonės. Istorikai tvirtina, jog pirmasis bandymas pagaminti šarvuotą automobilį padarytas beveik tuo pačiu metu, kaip ir sukurtas pats automobilis. 1885 metais JAV ant šarvais apkaustyto garinio traktoriaus važiuoklės buvo sumontuotos aštuonios (!) mažo kalibro patrankos. Žinoma, nedidelio galingumo ir dar garo variklis bei milžiniškas šarvuotos važiuoklės bei ginklų svoris apribojo šio monstro greitį iki 8 km/val., tad nieko nuostabaus, jog kariškiai tvirtovei ant ratų didelio entuziazmo neparodė.
 
Po to būta daugybės pavienių bandymų, tačiau varikliai ir važiuoklės XX a pradžioje dar buvo tiek silpni, kad jų galios ir motoresurso vos pakako susidoroti su savo svoriu, ką bekalbėti apie gana sunkius šarvus ir ypač sunkią ginkluotę su visomis jos amunicijos atsargomis.
 
Beje, motoro galia bei važiuoklės galimybės dar ir šiandien yra gana aktuali problema šarvuotų automobilių konstruktoriams, net jei į juos montuojami, pavyzdžiui, 12 cilindrų 500 AG varikliai. Išaugus kulkų pramušamajai jėgai bei sprogimo galiai, automobiliuose teko montuoti storesnius ir gerokai sunkesnius šarvus, 2-7 cm storio langus, gausybę įvairiausios saugumo technikos įrangos, tad už standartinį tokios pat markės automobilį vidutiniškai šarvuotasis paprastai būna sunkesnis apie toną.
 
Ir, deja, gerokai ankštesnis, nes visos apsaugos priemonės nuo seniausių laikų yra montuojamos tik  automobilio vidaus erdvės sąskaita: iš išorės toks automobilis neturi niekuo skirtis nuo nešarvuotųjų „giminaičių“. Taigi už saugumą saugiojo automobilio savininkas turi mokėti ne tik trigubai didesne įsigijimo kaina, bet ir gerokai didesnėmis eksploatacijos išlaidomis ir dažniausiai sumažėjusiu komforto lygiu.
 
Tačiau kiek iš tikrųjų yra saugūs šarvuotieji automobiliai?  Juk visai nesenai nuskambėjo istorija apie iš šarvuotu automobiliu atvažiavusių inkasatorių  Vilniaus pakraštyje pagrobtus 1,7 mln. litų. Apie Maskvoje kulkomis suvarpytą šarvuotu automobiliu važiavusį verslininką Š. Kalmanovičių. Ties kur yra riba tarp tiesos apie šarvuotų automobilių saugumą ir pasakėlių naiviems jų pirkėjams?
 
Kas yra kas?
Visais laikais riterių ir šarvai, ir ginklai skyrėsi kokybe, tad nieko nuostabaus, kad kai kurie iš jų tapo legendomis. Su šarvuotais automobiliais – tas pats: papamobiliai, obamamobiliai bei analogiškos kitų „didžiųjų“ transporto priemonės dar ilgai  stebins technikos žinovus.
 
Tačiau yra ir kitas kraštutinumas: šarvuoti serijinės gamybos šeimyniniai sedanai, galintys apsaugoti jų šeimininkus geriausiu atveju nuo medžioklinio šautuvo šratų ar smūgio į langą beisbolo lazda. Tokie automobiliai didžiausią paklausą turi Meksikoje ir kitose Lotynų Amerikos šalyse. Bent kiek prakutę ir savo saugumu abejojantys jų piliečiai renkasi ne naujus šarvuotus automobilius, o bando modifikuoti jau turimus.
 
Populiariausi dirbtuvių pasiūlymai - neperšaunami stiklai, šarvuotos durys ir kiti kėbulo elementai, vadinamosios „Run flat“ padangos, kurios gali važiuoti ir be oro viduje. Tokiomis priemonėmis apsaugomi ne tik dideli visureigiai ar prabangesni pavažinėti limuzinai, bet ir ne pirmos jaunystės įprasti šeimyniniai modeliai. Visi puikiai supranta, jog nuo rimtesnio pasikėsinimo jie neapsaugos, tačiau nuo narkomanų ar pagrobimų „specialistų“ - gali.
 
Bene populiariausi yra šarvuoti „Mercedes–Benz“, „Volkswagen“ ir „Volvo“. Jie nepigūs, pavyzdžiui, šarvuotas „Volkswagen  Bora“ sedanas, mūsų rinkoje žinomas ir kaip „Jetta“, kainuoja apie 300 tūkst. litų.
 
Saugumo lygį nulemia piniginė
Žinovai tvirtina, jog panašių „eksperimentinių“ modelių, kuriuos bandyta šarvuoti auksarankių meistrų dirbtuvėlėse, yra matę ir Lietuvoje. Mūsų šalyje gaji nuomonė, kad prie automobilio šonų prisukus keletą plieninių plokščių juo važinėjantieji taps saugūs. O tiesa yra tokia: mėgėjiški bandymai šarvuoti automobilius sukuria  saugumo iliuziją, o ne rimtą apsaugą. Neturint specialių žinių, pavyzdžiui, kaip mašinos salone esančius žmones veikia sprogimo banga, tokie bandymai iš esmės nieko nekeičia. Todėl siekiant išsiaiškinti kas yra kas ir kas ko vertas,  šarvuoti automobiliai pagal apsaugos lygį skirstomi į klases.
 
 B1-B4 saugumo klasės automobiliai atlaiko nedidelio kalibro pistoleto šūvius, fizinius smūgius. B1 – žemiausia klasė, jos šarvai saugo keleivius nuo apšaudymo šratiniu šautuvu, taip pat nuo chuliganų, ginkluotų beisbolo lazdomis. Toks automobilis skirtas apsisaugoti nuo žmonių grobimo, plėšimo, užpuolimo gatvėje. Mašinos stiklų storis siekia 2 cm. Populiariausia klasė yra B4, jos šarvai apsaugo nuo 44 kalibro pistoleto šūvių. Apsauga papildomai sveria apie 1000 kilogramų.
 
B5 saugumo klasė apsaugo nuo automatinių ginklų M16 ar AK47 („Kalašnikov“) šūvių. B6 saugumo klasė užtikrina apsaugą nuo didelio kalibro automatinių ginklų šūvių ir kitų kovinių ginklų. Stiklų storis siekia 4 centimetrus - mašina apsaugo nuo teroristų ir organizuotų nusikalstamų grupuočių atakų.  B7 -  anksčiau buvo aukščiausias saugumo lygis. Mašinos kėbulo nepramuša kulkosvaidžio ir specialios šarvo kulkos.
 
Dabartinė klasifikacija išsiplėtė iki B9 lygio. Šie automobiliai apsaugo nuo granatų ir cheminių ginklų ir yra skirti vežioti įtakingiausius pasaulio politikus ir verslininkus, naudojami didžiausią grėsmę keliančiuose regionuose.
 
O Lietuvoje?
Mūsų šalyje – kaip tame priežodyje: tyla - gera byla. Ir rašytiniai, ir žodiniai susitarimai tiek pardavėjo, tiek pirkėjo reikalauja neskelbti jokios informacijos apie parduoto automobilio saugumo lygį. Kadangi tuo reikalu suinteresuotos abi pusės, nieko nuostabaus, jog tokia informacija į viešumą patenka nebent netyčia arba įvykus kokiam nors įvykiui.
 
Taip, pavyzdžiui, paaiškėjo, kad nužudytojo verslininko Š. Kalmanovičiaus „Mercedes-Benz“ automobilis buvo arba visai nešarvuotas, arba jo šarvojimo klasė nebuvo itin aukšta. Dar įdomiau atsitiko su šarvuotu „Volkswagen Transporter“, kuriuo pinigų išsirengė vienos bendrovės inkasatoriai. Jiems šarvai niekuo nepadėjo, nes ramaus ir palyginus saugaus gyvenimo Lietuvoje apsvaiginti vyrai atsipalaidavo tiek, kad išvyko be ginklų, o pinigus ketino vežti kartoninėje bananų dėžėje...
 
Kulnas turėtų bijoti dėl žmogaus...
Čia vėl metas prisiminti garsųjį Achilo kulną. Tetidė, maudydama savo sūnų Siksto vandenyse, laikė jį už kulno. Stebuklingieji upės vandens saugojo visą Achilo kūną, tačiau kulno jie nepasiekė. Tuo ir pasinaudojo Paris, paleidęs į neapsaugotąją vietą strėlę.
 
Šarvuotųjų automobilių kulnas šiandien yra (o tiesą sakant – ir visados buvo) pats žmogus. Plėšikai bei įvairiausio plauko teroristai tai seniai suprato, tad šiandien žudyti auką jo automobilyje ryžtamasi labai retai, nebent turima tikslios informacijos, kad šarvai tėra dūmų uždanga. Yra daugybė kur kas paprastesnių ir pigesnių būdų. O pats parankiausias – išnaudoti žmogaus silpnybes: nerūpestingumą, nuovargį, atsipalaidavimą, taupymą netgi saugumo sąskaita, pagaliau elementariausią lengvabūdiškumą...
 
Štai tipiškas pavyzdys: Šiauliuose mirtinai girtas „Snoro“ banko apsaugos viršininkas tarnybiniu šarvuotu automobiliusukėlė avariją ir sunkiai sužalojo du žmonės. Vakarinėmis miesto gatvėmis didžiuliu greičiu skriejęs šarvuotas banko mikroautobusas „Volkswagen Transporter“ rėžėsi į lengvąjį automobilį. Smūgio būta tokio stipraus, kad sumaitota „Toyota Yaris“ apvirto, o prispaustą vairuotoją teko vaduoti ugniagesiams. Tokių pavyzdžių, matyt, buvo ne vienas, tik ne visi patenka į viešumą. Ir kaip nebus, jei apsaugos tarnybose kadrų kaita per metus siekia nuo 60 iki 100 proc., o naujų darbuotojų apmokymas, galima sakyti, simbolinis, techninis aprūpinimas – minimalus, o atlyginimai ... lietuviški.   
 
Šarvai pinigams
Ne, kalbėsime ne apie seifus, nors jie iš esmės taip pat yra šarvai. Kalbėsime apie mobiliuosius lagamino tipo įrenginius, kuriems ratai nebūtini. Bent jau šarvuoti ratai, nes į tokius lagaminus niekas nesikėsina. Bent kol kas...
 
Šarvuotas automobilis reikalingas pinigams ne tik vežti, bet ir apsaugoti. Tokio seifo ant ratų įgula dažniausiai nukenčia tik todėl, kad yra kliūtis tarp plėšikų ir pinigų, brangenybių ar ypatingos svarbos dokumentų. O štai Skandinavijos šalyse inkasatoriai jau pamiršo šarvuotuosius automobilius, iki dantų ginkluotą palydą ir kitokią apsaugos imitaciją. Ir visai ne todėl, kad ten ant medžių vietoje lapų žaliuoja pinigai. Ten inkasatoriai „apginkluoti“ specialiais lagaminais „Q-Case“, išsprendusiais didžią dalį „Achilo kulno“ problemų.
 
Specialūs lagaminai pinigams pervežti gaminti jau senai, tačiau kiek juos berakintum prie automobilio ar žmogaus riešo, jų saugumui tai nelabai turėdavo įtakos – milijonai litų, dolerių, eurų ir t. t. stipresni net už mirties baimę. Todėl paaiškėjo, kad vienintelė galimybė apsaugoti pinigus nuo pagrobimo, juos ... sunaikinti. Juk nepatekę į apyvartą banknotai kainuoja tik tiek, kiek išleista popieriui ir spaustuvės paslaugoms.
 
„Q-Case“ lagaminai ir gali tai padaryti. Juose įmontuota elektroninė įranga, identifikuojanti karštį, šaltį, fizinę, elektroninę intervenciją bei visokius kitus nesankcionuotus patekimus. Bandant jį atidaryti automatiškai aktyvuojamas viduje esantis užtaisas, per keletą milisekundžių banknotus užliejantis specialiais dažais, kurie iš pinigų neišplaunami jokiomis cheminėmis medžiagomis. Pinigai transportavimo metu visiškai saugūs, o lagamino atidarymas įmanomas tik numatytose vietose. Tai padaryti gali tik šią procedūrą atlikti įgalioti žmonės ir niekas kitas, net ir inkasacijos darbuotojai. Lagaminėlį, žinoma, galima perimti iš inkasatoriaus, bet nieko su jo turiniu nebenuveiksi. Net jo paties savoms reikmėms nepanaudosi, nes jis taps nusikaltimo įkalčiu, kuriuo būtina kuo skubiau atsikratyti. Tad nelieka prasmės vogti lagamino, o inkasatoriui nebereikia nei šarvuotų automobilių, nei ginklų, nei kitokių specialių apsaugos priemonių. Problema išspręsta?
 
Kol kas galima sakyti taip. Kol kas todėl, kad karas tarp skydo ir kalavijo, tarp nuodų ir priešnuodžių – vienas iš seniausių karų žmonijos istorijoje, deja, ir šiandien tebevykstantis  visa jėga. Nusikaltėliai „Q-Case“ šiandien įveikti dar negali, o rytoj..?
 
O rytoj karas tęsis ir bus nauji sprendimai, bus nauji šarvuoti automobiliai, nauji „neatidaromi“ lagaminai ir aibė naujų apsaugos priemonių. Kaip tvirtina specialistai, kuo sparčiau kils pragyvenimo lygis, tuo labiau didės šarvuotų automobilių paklausa ateityje.
 
Gal būt ir galima sutikti su tokia nuomone, tačiau istorija ne sykį rodė ką kita: jei pragyvenimo lygis nuosekliai kyla visoje valstybėje, nusikalstamumas joje mažėja. Tačiau jei jis kyla tik visuomenės nariams, anot Dž. Orvelo, lygesniems už kitus, štai tada ir prireikia daugiau šarvuotų automobilių.  Tik jais važinėjantiems derėtų nepamiršti apie Achilo kulną, nes jį turime visi, netgi lygiausieji tarp lygiausių.
 
Kęstutis Bruzgelevičius                       
www.komtrans.lt