Susidarykite savo nuomonę!

„Volvo“ bene vienintelis sunkvežimių gamintojas Europoje, ieškantis unikalių galimybių transporto temomis rašantiems žurnalistams prie vairo, o ne prie kompiuterio susidaryti savo nuomonę apie šio koncerno gaminamą produkciją. Garsieji “Volvo” “testdraivai”, arba lietuviškai - bandomieji važiavimai, rengiami kartais Švedijoje, o dažniau – Ispanijos kalnuose, sunkvežimius bei jų vairuotojus egzaminuoja kur kas rimčiau negu tūkstančiai kilometrų lygumų kelių. Ispanijoje, Andalūzijos kalnuose, transporto leidinių žurnalistai turėjo puikią progą išbandyti beveik visus šio koncerno gaminamus sunkvežimius – nuo “mažylio” FL iki naujųjų FM, FH bei šiuo metu vieno iš galingiausių Europoje serijinės gamybos vilkiko FH16 su 660 AG varikliu.

Ispaniškoji specifika
Andalūzijos vardas lietuvio ausiai skamba egzotiškai ir mįslingai, tačiau daug kas nė neįtaria, jog šis pavadinimas kildinamas iš šiais laikais gana neigiamą atspalvį turinčio žodžio vandalai. Taip buvo vadinamos germanų gentys, žlungant Romos imperijai žiauriai užkariavusios ir barbariškai valdžiusios šį pietryčių Ispanijos kraštą.
 
Vėliau, jau viduramžiais, juos išstūmė maurai, kurie ne siaubė ir griovė, o statė ir kūrė, tad paliko ženklių pėdsakų ne tik šios šalies architektūroje, bet ir ispanų pasaulėjautoje. Visa tai pastebi vaikščiodamas po lietuvaičių šiuo metu ypač pamėgtą Alikantės miestą, įsikūrusį vos ne Viduržemio jūros pliaže.
 
Tačiau iš jūros kylančią saulę mato tik tie iš pasiturinčių tautiečių, kurie turi čia nusipirkę butus vasaros poilsiui. Tie, kas atvažiuoja uždarbiauti pomidorų arba alyvuogių plantacijose, gyvena toli nuo jūros. Visa tai pamačiau, kai per kalnus įvairiais sunkvežimiais įveikiau 240 km maršrutą.
 
Iš pirmo žvilgsnio neilgas, tačiau kai vingiuotų kelių kai kuriose atkarpose vidutinis greitis siekdavo 30–40 km/val., kelionė užtruko visą dieną. Pagrindinė tokio greičio priežastis – ne kalnai ir ne sunkus ropštimasis įkalnėse. Kelininkai jau išmoko tiesti kelius, tad įkalnėse beveik visur yra papildomos juostos lėčiau judančiam transportui. O “Volvo” jau išmoko daryti tokius sunkvežimius, kurie ir kalnuose turi visai neblogų galios atsargų, tad galėtų palaikyti visai nemažą vidutinį greitį.
 
Deja Ispanijos keliuose pilna senesnės gamybos sunkvežimių, dūstančių statesnėse įkalnėse ir velkančių paskui save ilgą norinčių juos aplenkti “uodegą”. Atsidūręs joje gali ilgam pamiršti viltį ištrūkti, nebent maršrutas reikalautų pasukti kur nors į šoną. Nenuostabu, kad išvarginti tokio važiavimo ir ceitnote atsidūrę vairuotojai dažnai spusteli akceleratoriaus pedalą iki dugno, tad važiuodamas netgi maksimaliu leistinu greičiu negali būti tikras, kad tavęs nesugalvos lenkti kitas autotraukinio vairuotojas, lekiantis dar bent dvidešimčia kilometrų greičiau. Kaip tvirtino čia jau visą mėnesį gyvenę “Volvo” instruktoriai, tokie sunkvežimių greičiai Ispanijoje nieko nestebina, jei važiuojama autostradose. Kitur gali susilaukti ir policijos nemalonės, tačiau ji vis dėlto reiklesnė miestuose.
 
Neatpažįstamas FL
Naujųjų “Volvo” sunkvežimių prezentacijoje Geteborge ypač dažnai buvo akcentuojamas žodis “naujas”, beje, juo pažymint ne tik iš tikrųjų naują pavarų dėžę “I-Sync” ar naują variklį D11, bet ir atnaujintus interjero ar eksterjero elementus, patobulintą kabinos įrangą, apšvietimo sistemą ir t.t. Tiesą sakant, tada įtariau, kad tai labai panašu į mažas vaikų gudrybes, kurių jie kartais griebiasi norėdami pasiekti savo tikslo.
 
Juk sunkvežimis netampa naujas dėl to, kad jame nauji priekiniai žibintai, naujas skydelis nuo saulės ir naujas “Globetrotter” ženklas. Ir net visiškai perdarytas kabinos vidus jo nepadaro naujo, juolab kad įlipęs matai gerai pažįstamus “senojo” FM arba FH bruožus. Tad Ispanija ir tapo vieta, kur buvo galima iki smulkenų išsiaiškinti visus rūpimus klausimus, įvertinti tai, kas buvo pamatyta trumpai pavažinėjus uždaroje “Volvo” Democentro teritorijoje. 
 
Pirmiausia turiu prisipažinti iš naujo atradęs “mažylį” FL. Jį buvau primiršęs, kadangi šio švedų, prancūzų, belgų ir vokiečių kolektyvinių pastangų “vaisiaus” dizainas iš pradžių atrodė tarsi koks priklydėlis respektabilioje švediškų sunkvežimių šeimynoje. Nepadėjo nė gan ilgoki bandomieji važiavimai po premjeros Švedijoje: kai šiuo FL atvažiavau į Geteborgo oro uostą, kuriame baigėsi paskutinysis etapas, buvau tikras – šis važiavimas bus paskutinis.
Ne veltui sakė Džeimsas Bondas, niekada nesakyk niekada: pirmasis sunkvežimis, kuriuo turėjau važiuoti pagal iš anksto sudarytą programą, buvo FL. Tačiau su iš tikrųjų nauja automatizuota transmisija “I-Sync”. Atrodė nedidelė permaina, tačiau kaip ji pakeitė “mažylį”...
 
Pirmiausia kabina tapo pastebimai erdvesnė ir funkcionalesnė, nes iš priekinio panelio dingo nemažas pavarų perjungimo blokas. Toliau – neatpažįstamai pasikeitė čia montuojamas vokiškas “Deutz” variklis: sklandus, lengvas ir greitas pavarų perjungimas beveik nemažinant variklio apsukų leido išlaikyti tolygų be trūkčiojimo važiavimo greitį.
Mieste vairuotojas gali pamiršti apie variklio galios atsargą, būtiną nenumatytoms aplinkybėms: bet kuria pavara važiuojama tachometro rodyklei “budint” žaliosios zonos viduryje, o keičiamos jos netraukiant iki išsikvėpimo. Ir, žinoma, kiti papildomi, tačiau ne mažiau svarūs argumentai: “I-Sync” sveria perpus mažiau už rankinę pavarų dėžę, pigesnė jos techninė priežiūra, ji moka taupyti degalus.
Tačiau be jokios abejonės viską nusveria jos patogumas mieste: distribuciniams sunkvežimiams turėtų būti montuojamos tik tokios pavarų dėžės, tada gal reikės mažiau kalbų, populiarinančių vairuotojo profesiją.
 
FM ir 11 litrų – daug ar mažai?                                                                                                                                                                                                  
Kita iš pagrindinių “Volvo” naujienų – naujas „Volvo“ variklis D11, skirtas tik FM modeliui. Jis tapo tarpine grandimi tarp jau nuo seniau siūlomų D9 ir D13. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tokio variklio atsiradimas nebuvo būtinas, nes galingesnėje D13 šeimynoje yra modifikacijų, galios bei sukimo momento parametrais nedaug besiskiriančių nuo D11 (pavyzdžiui, 400 AG ir 2000 Nm arba 440 AG ir 2200 Nm trylikos litrų variklyje ir atitinkamai 390 AG ir 1880 Nm bei 430 AG ir 2100 Nm – vienuolikos). Negi dėl tų dešimties AG bei šimto Nm vertėjo kurti naują variklį, naują pavarų dėžės modifikaciją?
Švedų inžinierių atsakymas paprastas – specializuotas įrankis visada geriau už universalų. Naujojo 11 litrų variklio stichija – regioniniai skystų ir birių krovinių gabenimai. Jo atsiradimo priežastys – vežėjai, kuriems D9 sukimo momento ir galios buvo per mažai, o D13 – per daug. Be to, skystų ir birių krovinių gabenimo srityje ypač svarbus nuosavas sunkvežimio svoris – kuo jis mažesnis, tuo daugiau skysčių ar birių krovinių galima gabenti. FM jėgos agregatų svoris su D11 varikliu, lyginant su D13, yra 140 kg mažesnis.
 
Dar viena priežastis - turint vieną puikią šešiaeilio variklio platformą, ir didesnį, ir mažesnį jo analogą nebūtina kurti iš naujo, pakanka juos modifikuoti ir pritaikyti pagal naujus reikalavimus. Taip yra su “Volvo” dyzeliais, tuo pačiu keliu – maksimaliai tarpusavyje unifikuoti vienos šeimynos variklius – eina ir kiti gamintojai. Nors mūsų vežėjai ir dūsauja, kad sunkvežimiai nuolat brangsta, tačiau jei kiekvienam modeliui ar modifikacijai būtų kuriamas ir naujas variklis, tokių transporto priemonių kainos būtų kosminės...
 
Taigi, po važiavimo FL kelionės grafikas nuvedė į FM 6x2 vilkiką su D11 varikliu. Prie šio triašio FM buvo prikabinta cisterna skystų krovinių gabenimui. Sėsdamas už vairo suabejojau dėl 3 ašių būtinybės – juk 40 t sąstatui užtektų ir 4x2 vilkiko. Paaiškėjo, kad pagalbinė pakeliama ašis skirta junginiams, kurių  bendroji masė daugiau nei 40 t. Mat šis demonstracinis FM bandymams į Ispaniją buvo atgabentas iš Švedijos, o ten sunkvežimių ir gabaritiniai matmenys, ir svoris ... švediški.
 
Kaip paaiškėjo vėliau, važiavimas su cisterna buvo pats sudėtingiausias šioje kelionėje: visą laiką kilome į kalną arba tikrąja to žodžio prasme brovėmės per ankštus, rodės, dar maurų dvasia dvelkiančius miestelius. Prisiminė ir daugybė girdėtų pasakojimų apie cisternų klastą, paguldžiusią ant šono ne vieną pernelyg savimi pasitikėjusį vairuotoją.
Tačiau pasirodė, kad velnias ne visada toks baisus, kaip jį piešia: 6x2 važiuoklė labai stabiliai laikė autotraukinį kelyje, naujieji “Volvo” veidrodžiai vos ne idealiai rodė aplinką senamiesčių gatvėse, tad etapas buvo įveiktas be nuotykių.
 
O štai D-vienuoliktasis paliko prieštaringą įspūdį: 430 AG ir 2100 Nm buvo pakankamai lygesnėse kelio atkarpose arba miestuose, o kalnuose standartinė automatizuota “I-Shift” pavarų perjungimo programa, pavaras keitusi apsukoms nukritus iki minimalių, vidutinį judėjimo greitį mažino gan žymiai, tad atrodė, jog toks variklis 40 tonų sunkvežimiui – per silpnas.
Nenuostabu, kad prityrę vairuotojai tokiu atveju įjungia P (Power) režimą, pridedantį dar apie 200 Nm sukimo momento arba, jei ir to maža, prisimena rankinio valdymo meną. Tai kažkiek padidina degalų sąnaudas, tačiau jos kartais pigesnės, negu krovinio pavėluoto pristatymo kaina.
 
Kad D11 sunkoka kalnuose, matėsi persėdus į FH: 50 AG ir 300 Nm galingesnis variklis ir “bėgo” kur kas žvaliau, ir dirbo gerokai tyliau. Nors iš esmės tiesiogiai lyginti šių skirtingoms užduotims atlikti skirtų sunkvežimių ir variklių neverta, tačiau vieną išvadą galima padaryti: vežėjas turi pirkti sunkvežimį konkretiems darbams ir atitinkamai sukomplektuotą. Tik tada pasiteisins tiek galingas, tiek ir silpnesnis variklis, retarderis ir aibė naujovių, kurias siūlo šiuolaikinių sunkvežimių gamintojai.
 
Be naujo variklio, FM gavo ir naują LXL kabiną. Tai erdviausia darbo ir poilsio vieta ditribucinių FM vairuotojams, kuriems krovinio pristatymo metu tektų praleisti vieną kitą naktį sunkvežimyje.
 
O bandomąjį važiavimą vainikavo flagmanas FH16 su dviaše priekaba. Net ir su silpniausiu šios modifikacijos varikliu (540 AG ir 2600 Nm) kildamas į kalną galėjai važiuoti dešiniaja juosta netrukdydamas kitiems eismo dalyviams. Tiems, kam kelyje reikia palaikyti aukštesnį vidutinį greitį, “Volvo” flagmanas – tikras lobis. 
Atsisveikinant su šio bandomojo važiavimo organizatoriais buvo gaila vieno – liko neišbandytos paskutiniosiose “Volvo” modifikacijose įdiegtos naujovės, susijusios su vairuotojo poilsiu kabinoje. O joms šį kartą skirta ypač daug dėmesio, bet neabejoju, kad patys vairuotojai jas netrukus pamatys ir įvertins.
 
Kęstutis Bruzgelevičius
www.komtrans.lt