Sunkvežimis plius limuzinas lygu pikapas „Hilux“

Pikapas yra automobilio veislė, gauta sukryžminus kupranugarį su gazele. Arba, technikos terminais šnekant, sumeistruota iš bortinio sunkvežimio ir prašmatnaus limuzino. Lietuvoje toks padaras yra ir, manyčiau, dar ilgai bus egzotika. Tuo tarpu daugelyje kitų pasaulio šalių, pirmiausia, žinoma, JAV, Kanadoje bei kai kuriose Pietryčių Azijos šalyse, pikapai tvirtai prigijo ir gana sėkmingai konkuruoja su mums labiau įprastais sedanais, chečbekais ar universalais.

Kam egzotika, o kam  rūsti kasdienybė
 
Tai neturėtų labai stebinti: Amerikos milžiniškos prerijos, miškai ir kalnai reikalauja itin talpių, patvarių, patikimų ir galingų automobilių. O šios šalies gyventojai – vieni iš daugiausiai keliaujančių, tad nieko nuostabaus, kad jie renkasi būtent tokias transporto priemones. Juolab, kad pigūs degalai leidžia jiems šitai daryti.
 
O štai Pietryčių Azijos bei Afrikos šalyse pikapai populiarūs dėl kitos priežasties, kurią bematant pastebi vos tik išvažiuoji, pavyzdžiui, iš Kairo oro uosto teritorijos: pikapo kėbulas puikiai tinka stambaus kalibro kulkosvaidžiui sumontuoti. Iš pradžių tai šokiruoja, tačiau po dienos kitos pikapas be kulkosvaidžio ir keleto juodai vilkinčių vyrų kėbule atrodo lyg koks nevisavertis.
 
Mūsų mažutėje Lietuvoje – nei prerijų, nei kalnų, o miškai tokie nedideli ir tokie „civilizuoti“, kad net visureigių klubo nariai dažnai nelabai turi kur išleist savo geležinių arklių „kojų pamankštinti“ – vis kam nors kur nors užkliūva...
 
Ir vis dėlto, kaip tvirtino bendrovės „Tokvila“ generalinio direktoriaus pavaduotoja Violeta Jadzevičienė, ir mūsų šalyje kasmet nuperkama apie 100 „Toyota Hilux“ visureigių. Jei pridėtume kitų gamintojų siūlomus pikapus („Ford Ranger“, „Nissan Navara“, „Mitsubishi L200, „Isuzu TF“, B serijos „Mazda“, „Suzuki Grand Vitara Pick-up“), pamatytume, kad susidarytų visai nemenkas būrelis šių hibridų gerbėjų.
Kuo juos vilioja šio tipo mašinos? Juk kiekvienas iš ką tik paminėtų gamintojų šalia pikapo turi ir įprastą visureigį (ar net keletą jų), galintį nuvežti tave ten, kur kitiems automobiliams užginta. Pagaliau yra dar viena sunkiai suvokiama aplinkybė: „Toyota“ gamybinėje programoje modelis „Hilux“ pagal populiarumą yra antras, jį lenkia tik šios kompanijos „šlageris“ „Corolla“. Nuo 1967-ųjų, kai pradėti gaminti šie visureigiai, jų išleista per 12 milijonų. Jie pardavinėjami 140 pasaulio šalių. Žinoma, didžioji šių pikapų dalis „nusėda“ Amerikos bei Kanados rinkose, tačiau nemažai atkeliauja ir Europon. Kas ir kam juos perka? Ir kodėl?
 
Ir štai tokio automobilio rakteliai mano saujoje. Kaip ir dera visureigiui, važiuojančiam ten, kur kiti vairuotojai sustoja, pro pavasarinį purvą lakas jau nebešviečia, o pailgi brūkšniai priekinio buferio kampe tvirtina, kad kažkas posūkyje apsiriko vertindamas mašinos matmenis. Apie tai reikės nepamiršti.
 
Kompromisai: kam teikti pirmenybę?
Oficialus šio modelio pavadinimas - „Toyota Hilux 2,5 D-4D 120 Double Cab 4x4“. Jame užšifruotas 2,5 l darbo tūrio D4 modifikacijos 120 AG dyzelis, erdvioji ketverių durų kabina ir važiuoklė su visų ratų pavara. Kadangi tokio tipo automobiliai visada lipdomi iš kompromisų, pirkėjas savo nuožiūra gali pasirinkti mažesnę kabiną „Extra Cab“, užtat didesnį kėbulą: yra dvi jos modifikacijos su dvejomis durimis – mažiausioje telpa du žmonės, didesnėje ant atlenkiamų sėdynių galima priglausti dar du.
 
Kėbulo ilgis atitinkamai 2160,1855 ir 1520 mm. Taigi kiekvienam savo: veši arba daugiau ir patogiai žmonių, arba pasikrausi daugiau krovinio. O jo pagal svorį čia telpa nemažai: maždaug tokios pačios apimties plote ant lengvųjų automobilių važiuoklės įrengtame podėlyje galima sudėti apie 500 – 600 kg krovinį. Čia, priklausomai nuo modifikacijos, – nuo 990 iki 1170 kg.
Plius visi ratai – varantys, tikimybė atvažiuoti nuo durų iki durų nemaža, nesvarbu, kur tos durys bebūtų. Beje, tie, kam tai nėra labai aktualu, gali pasirinkti važiuoklę tik su galiniais varančiaisiais ratais, tačiau reiktų paskubėti: septintojoje „Hilux“ kartoje 4x2 važiuoklė nenumatoma. Tik 4x4!
 
Nedrįsčiau spręsti, gerai tai ar blogai, tačiau kai važiuodamas tik galiniais varomais ratais žvyrkelyje truputį spustelėjau, pajutau, kaip „galas“ pradėjo „vaikščioti“. Įjungus ir priekinį tiltą, visureigis „bėgo“ užtikrintai. Galbūt jis taip pat užtikrintai būtų važiavęs ir pakrautas, tačiau dabar vis dėlto mieliau rinkčiausi variantą arba su visais varomais ratais, arba su galimybe priekinį tiltą įjungti reikalui esant. Deja, kaip aiškėja iš naujojo modelio anonsų, jame bus tik nuolatinė visų ratų pavara.
 
Kadangi pikapų kūrimas – nuolaidų menas, galima buvo manyti, jog tokio automobilio salonas gali turėti ir „sunkvežimiškų“ bruožų. Juk ne kartą teko lipti į visureigius, kuriuose įsiropšti į gerokai virš kelio pakeltą kabiną reikia nemenkų pastangų, o pagalbinės pakopėlės tokios siauros, jog taip ir lauki, kada koja nuo jos nusprūs. Vairas tokiose mašinose dažnokai „guli“ vos ne lygiagrečiai su grindimis, o prietaisų skydelis išmargintas savisriegiais.
 
„Hilux“ konstruktoriams pavyko sukurti šiuo požiūriu pavyzdingo lengvojo automobilio įvaizdį: jei ne papildoma svirtis šalia standartinės pavarų perjungimo, jei ne šiek tiek didesni kabinos matmenys, nė neįtartum, jog važiuoji sunkvežimio ir lengvojo automobilio hibridu.
 
Nieko nuostabaus: pavadinime esanti dalelytė “lux“ reiškia prašmatnus, prabangus, ištaigingas, ir dizaineriai padarė viską, kad šios reikšmės atsispindėtų interjere. Tačiau dar labiau klaidina pikapo važiuoklė:tie, kam teko važinėti nekrautais sunkvežimiais, pajuto, kaip jie šokinėja net ant asfalto, o jau žvyrkeliuose...
Žinau vieną bendrovę, nusikaltusiems vairuotojams skiriančią originalią bausmę: iš Lenkijos parvaryti nedidelių sunkvežimių važiuokles, ant kurių čia, Lietuvoje, bus montuojami kėbulai arba kokia nors įranga. Sakoma, jog jie po to labai ilgai elgiasi pavyzdingai.
 
Su „Hilux“ tokia bausmė nepasiteisintų: nors važiuoklėje jokių stebuklų nėra (gale – ištisinis tiltas su lingėmis, priekyje – spyruoklės su dvigubomis šakėmis ir visa tai sujungia tvirtas kopėtinio tipo rėmas su skersinėmis jungtimis) mašina ir krauta, ir nekrauta rieda stebėtinai minkštai, netgi, sakyčiau, švelniai.
Žinoma, tikra sunkvežimio pneumatinė pakaba krovinį galbūt labiau apsaugotų nuo skersinio siūbavimo, tačiau vargu ar jos reikia visureigiui. Juolab kad jo ratų bazė – per 3 metrus (tiksliau – 3085 mm) ir važiuoklės plotis ganėtinai didelis, tad tiek keleiviai, tiek krovinys, jaučiasi visai patogiai.
 
Jūsų teisė rinktis
Tačiau yra viena išimtis – patogiai jie jaučiasi kol nelyja. Nuo lietaus, ir žinoma, purvo krovinys visiškai neapsaugotas, tad jei dažniau tenka vežioti drėgmės bijančius daiktus, juos reiks susikrauti keleivių salone ant grindų arba ant sėdynių. Arba ieškoti tento, kuriuo juos galima būtų pridengti.
 
Be abejo, yra radikalesnė išeitis – pirkti iš stiklo pluošto pagamintą pikapų kėbulų dangtį: jie būna įvairių aukščių ir neblogai apsaugo krovinį. Tačiau pikapas tada netenka bene svarbiausiojo privalumo – galimybės vežioti griozdiškus krovinius. Taigi, kaip sako reklama, jūsų teisė rinktis.
 
O štai keleiviai, per lietų atšlepsėję iki mašinos, teisės rinktis neturės: nusivilkę šlapius savo rūbus jie neturės kur jų pasidėti – nėra net elementaraus kabliuko jiems pakabinti. Gerai, jei dviguboje kabinoje važiuoja du ar trys žmonės, vietos daiktams ir rūbams pasidėti bus, o jei visas ekipažas? O jei kabina patrumpinta ar trumpoji?
Visa laimė, tai, ko gero, vienintelis šio pikapo kūrėjų neapsižiūrėjimas, antraip septintosios kartos „Hilux“ būtų gerokai modernizuotas. Dabar, sprendžiant iš naujausios informacijos, jam gresia tik labai švelnus eksterjero „papudravimas“: šiek tiek pakeistas priekinės dalies dizainas ir kelios rankenėlės.
 
Brošiūros apie naująjį pikapą rengėjai net nesivargino rašyti naujo teksto ir daryti naujų nuotraukų: parodytos ir aprašytos iš esmės tik ekologinio pobūdžio naujovės, be kurių šiandien pateikti naują automobilį jau, ko gero, neįmanoma. Ir iš tikrųjų, kam rašinėti kažką, jei per ilgą laiką daugelyje pasaulio šalių išbandyta važiuoklė lieka ta pati. Jei lieka tas pats variklis ir pavarų dėžė.
Ko gero, viena tikra didesnė naujiena – naujas 3 l common rail dyzelis, galingesnis (171 AG) bei elastingesnis. Su mechanine pavarų dėže jo sukimo momentas yra 343 Nm esant 1400 – 3200 aps./min, o su penkialaipsne automatine – 360 esant tokioms pačioms apsukoms.
 
Galima tikėtis, kad toks galingas variklis ir „sunkvežimiškas“ sukimo momentas itin plačiame apsukų diapazone bus tikra dovana pikapų gerbėjams. Juolab kad naujojo variklio kuro sąnaudos su mechanine pavarų dėže (gamintojų duomenimis, užmiestyje 7,2 l, mieste – 10,1, vidutinės – 8,3 l) prilygsta senajam 2,5 l modeliui, o su automatine – didesnės 0,2 – 0,6 l.
Ir vis dėlto lieka neatsakytas pagrindinis klausimas – kam skirtas šis modelis. Nors amerikietiškuose filmuose daugybė herojų važinėja būtent pikapais, sunku patikėti, kad tokios mašinos parankios mieste, juk jų ilgis paprastai 5 – 6 metrai (šio „Hilux“ – 5325 mm).
 
Neuždengta krovininė dalis tinka vežioti griozdiškiems daiktams arba statybinėms medžiagoms, tačiau ne kasdieniams pirkiniams ar namų ūkio daiktams. Taigi didžiausią dėmesį į tokias transporto priemones turėtų atkreipti statybos bei remonto (nebūtinai namų, visokio serviso – taip pat) bendrovės, turinčios atvykti iki objekto bet kuriuo metų ir paros laiku.
Tačiau tai, kad gamintojai į kai kuriuos automobilius montuoja odines sėdynes ir prikaišioja chromuotų „dzinguliukų“, rodo ir jų orientaciją į automobilinius pižonus, savo nevisavertiškumo kompleksus bandančius kompensuoti dideliu ir gražiai blizgančiu automobiliu. Laimė, Lietuvoje tokių automobilių, ko gero, vienetai, todėl dažniau perkami akivaizdžiai utilitarinės paskirties modeliai, kuriuose iš dviejų dėmenų – limuzino ir sunkvežimio – labiau dominuoja pastarasis.
 
Didžiausi pikapo konkurentai galėtų būti furgonai, tačiau toli gražu ne visi gamintojai gali pasiūlyti modelius su visais varomais ratais ir perkrovos nebijančiu rėmu. Būtent šios aplinkybės ir nulemia pikapų populiarumą visame pasaulyje.
 
Beje, tiems, kas norėtų šiek tiek kitokio dizaino „Hilux“, tačiau pasižyminčio tomis pačiomis techninėmis savybėmis, vertėtų pasidairyti į „Volkswagen“ modelį „Taro“: tai tas pats „Hilux“, tik renkamas bendroje Japonijos ir Vokietijos gamykloje Hanoveryje
 
Kęstutis Bruzgelevičius
www.komtrans.lt