Lūšis, užkariavusi pasaulį

Jeigu paklausite net gerai anglų kalbą mokančio žmogaus, kaip šia kalba vadinama lūšis, esu tikras, atsakymo nebus. Tuo tarpu žodį „bobcat“ – juo vadinama didelė grupė statybos ir žemės ūkio mašinų – žino milijonai žmonių visame pasaulyje, dažniausiai net neįtariančių jo kilmės.

Kalakutai privertė galvoti
Skirtingai nuo tikrosios lūšies, bobcat veislei priklausančios mašinos nemoka laipioti medžiais. Tai, ko gero, vienintelis darbas, kurio jos daryti nemoka, tad nieko nuostabaus, jog per penkias dešimtis metų šios geležinės lūšys, kelią pradėjusios JAV Šiaurės Dakotos prerijose, paplito visame pasaulyje.
 
Tačiau tikroji šiandien bendriniu bobcat, o oficialiai – mini krautuvų – vardu vadinamų mašinų istorija prasidėjo į Rytus nuo abiejų Dakotų (Šiaurinės ir Pietinės) esančioje Minesotos valstijoje 1957 metais. Ūkininkų Kelerių šeimoje gyvenantiems broliams atsibodo kilnoti kalakutų fermoje esančius sunkumus, tad jie nusprendė pasigaminti nedidelį ir, svarbiausia, labai manevringą hidraulinį keltuvą, kad juo tarsi koks tarakonas galėtum įlįsti į kiekvieną plyšį.
 
9 AG benzininio varikliuko numatytiems darbams buvo į valias, o štai su važiuokle galvą teko pasukti. Dvivietė – nestabili, o tradicinė keturratė nepakankamai manevringa ir užima daug vietos. Broliai nusprendė vieno galinio rato atsisakyti, kitą padarė atraminiu ir laisvai besisukiojančiu visomis kryptimis. Užtat abu priekiniai tapo varomi ir valdomi atskirai. Tokį keltuvą galėjai apsukti vietoje, o pagrindinis instrumentas – hidropakėlėjas – galėjo įveikti, palyginus su labai kompaktišku mechanizmu, gana didelį svorį.
 
Pakėlėjas ūkyje pasiteisino. Tačiau tam, kad jis taptų lūšimi, dar reikėjo keturių brolių Melroe iš Dakotos valstijos pastabumo ir verslininkų intuicijos. Perėmę po tėvo, emigranto iš Norvegijos, mirties 1947 m įkurtą bendrovę, gaminusią žemės ūkio padargus, broliai dairėsi gaminio, galinčio turėti kur kas didesnę paklausą, negu žagrės ar akėčios. Kelerių keltuvas tokiu gaminiu galėjo tapti, tačiau jį reikėjo padaryti lūšimi – padaru stipriu, labai judriu, manevringu ir kompaktišku, mokančiu ir galinčiu kur kas daugiau, negu vien kilnoti didelį svorį.
 
 Brolių Kelerių idėja savaeigio  mechanizmo transmisiją uždaryti į alyvos vonią, padaryti priekinius ratus varomus ir vairuojamus it kokio vikšrinio traktoriaus, teikė fantastiškų galimybių sukurti unikalią mažų gabaritų transporto priemonę, galinčią nuveikti didelius darbus. Broliai Melroe nupirko iš Kelerių idėją ir pakvietė juos tapti naujos bendrovės „Melroe“ bendrasavininkiais.
 
„Lūšies“ anatomija
Triratis keltuvas, žinoma, neblogas dalykas, tačiau ant tokios važiuoklės nesumontuosi rimtesnių padargų, kurių žemės ūkyje reikia daug ir įvairių. Buvo nuspręsta daryti jį keturračiu, tačiau išsaugoti pavaros ir valdymo sistemą. Juolab kad unikali ji buvo tada, 1950-1960 metais, unikali ir dabar, nes, ko gero, vienintelė tokia tarp aibės įvairiausių transporto priemonių bei savaeigių mechanizmų. Kame slypi tas bobkatų arba kitų šio tipo mechanizmų unikalumas?
 
Iš pirmo žvilgsnio jų „anatomija“ nesudėtinga: nedidelis, dažniausiai vos 2-3 l dyzelis trapeciniu diržu suka hidraulinio siurblio veleną. Siurblys savo ruožtu suka du hidromotorus, sumontuotus kairėje bei dešinėje bobkato pusėje. Šie sukamąjį judesį grandinėmis, uždarytomis hermetiškoje alyvos vonioje, perduoda atitinkamai kairės bei dešinės pusės priekiniams ir galiniams ratams. Esant tokiai sistemai daugelis automobilio bei kitų transporto priemonių valdymo įtaisų – vairas, pavarų dėžė, sankaba, diferencialai, stabdžiai – tampa nereikalingi.
 
Kuo paprasčiau, tuo patikimiau
Bobkatas vairuojamas keičiant kairės arba dešinės (o kartais, norit apsisukti vietoje – ir abiejų) pusių ratų sukimosi greitį ar kryptį. Tai daroma dviem svirtimis. Paprastesniuose modeliuose jos su agregatais jungiamos trauklėmis. Šiuolaikiškesniuose, modernesniuose ir, žinoma, brangesniuose vietoje trauklių – servomotorai, vykdantys džoistiko tipo svirtimi perduodamas komandas.
 
Pastūmei abi svirtis pirmyn – bobkatas riedės tiesiai, reikia dešinėn – dešiniąją svirtį stumi daugiau už kairiąją, kairėn – atvirkščiai, nori apsisukti vietoje – viena svirtis pirmyn, kita – atgalios, riedėjimo kryptis keičiasi priklausomai nuo dešinės bei kairės pusės ratų sukimosi greičio.
 
Paties mini krautuvo greitis priklauso nuo to, kokią apkrovą gauna abu hidromotorai, nes dyzelis nuolat dirba vienodu apkrovimu. Vietoje akceleratoriaus čia montuojamas vadinamasis rankinis droselis, juo nustatomas variklio darbo režimas priklausomai nuo grunto, kuriame dirba bobkatas ir ant jo užkabintų padargų. Taigi dyzeliui, galima sakyti, idealios darbo sąlygos, tad nieko nuostabaus, kad jie šiose mašinose, kaip sako motoristai, yra amžini.
 
Beje, „amžini“ arba lengvai remontuojami yra ir daugelis kitų šio mechanizmo agregatų. Kadangi hidraulinės sistemos detalės apskaičiuotos dvigubai didesniam galingumui negu reikia nuolatiniam darbui, jos yra ilgaamžės. Visa transmisija nuolat “maudosi“ alyvos vonioje, tad į ją nepatenka purvo.
 
Prieš daugiau negu penkias dešimtis metų sukurta sistema pasiteisino su kaupu, tad šią konstrukciją dabar perėmė bent keturios dešimtys mini krautuvų gamintojų visame pasaulyje. Tačiau kaip jie besivadintų ir koks gamintojas juos begamintų, tiek statybose, tiek žemės ūkyje žmonės juos vadina tuo pačiu – bobcat – vardu. Kažkada taip rašaliniai plunksnakočiai tapo parkeriais, nedideli krovininiai automobiliai – transporteriais ir pan.
 
Kas ir ką gali...
Maži, vikrūs, kompaktiški mini krautuvai (koks vis dėlto nevykęs pavadinimas mechanizmui, kuriam gaminama apie aštuonios dešimtys pakabinamų agregatų, leidžiančių jam atlikti pačius įvairiausius darbus!) tapo nepakeičiamais pagalbininkais tiek statybose, tiek žemės ūkyje. Apie šių mažylių sėkmę byloja faktai.
 
Nuo maždaug 1985 metų į Lietuvą atvežti pirmieji, žinoma, naudoti,  bobkatai tebedirba ir šiandien be kapitalinio remonto. Jie dažnai aplamdyti, aprūdiję, krintančių akmenų bei kitokių statybos nuolaužų sužaloti, tačiau gajūs it tos laukinės katės, kurių vardu pavadinti.
 
Jiems valdyti, beje, nereikia nei specialių mokslų, nei teisių. Važiavimui gatvėmis pakanka B kategorijos vairuotojo pažymėjimo. Šiek tiek sudėtingiau su darbu uždaroje teritorijoje, nes tai, kad mini krautuvo valdymas yra labai paprastas, anaiptol nereiškia, kad juo gali dirbti kas tik netingi.
 
Kadangi bobkatai yra labai universalūs mechanizmai, reikia skirti du dalykus – leidimą važinėti gatvėmis ir dirbti uždarose teritorijose. Važiavimą gatvėmis ir keliais kontroliuoja kelių inspekcija ir jai rūpės, ar tokios transporto priemonės vairuotojas, išvažiavęs į gatvę, turi bent B kategorijos pažymėjimą. O štai darbas įmonės teritorijoje arba laukuose – ne jos, o Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) ir įmonės savininko kompetencijoje.
 
VDI kontroliuoja ar saugiai dirbama su technika. Jeigu operatorius, turėdamas tik B kategorijos vairuotojo pažymėjimą bobkato kaušu prispaus ar užpils žvyru darbininką įmones teritorijoje, tai į įvykio vietą kelių policija nevažiuos. Atvyks VDI inspektoriai ir pasiteiraus įmonės vadovo, kodėl tai atsitiko, ar operatorius buvo apmokytas saugaus darbo šia technika?  Tai jo pareiga! Pagal „Darbuotoju saugos ir sveikatos“ įstatymą darbas šia technika priskiriamas prie pavojingų darbų, patvirtintų LR Vyriausybes 2002 m. rugsėjo 3 d. Nr. 1386 įsakymu.
 
...ir kam ko reikia
Taigi formaliai bobcatas yra kaušinis krautuvas, tad įmonėje dirbančiam juo reikalingas arba auto krautuvo (krautuvo) vairuotojo formalaus mokymo arba neformalaus mokymo, t. y. apmokymo įmonėje, pažymėjimas.
 
Tuo tarpu nuomos punkte bet kuris žmogus gali išsinuomoti mini krautuvą ir savo rizika bei atsakomybe dirbti juo kiek širdis geidžia (išvažiavimui į gatvę, žinoma, būtinas bent B klasės vairuotojo pažymėjimas ir draudimas). Tik vertėtų pasvarstyti, ar jūs pats įstengsite atlikti numatytą darbą ir ar įstengsite jį atlikti tiek greit, kad jūsų darbas kainuotų mažiau už profesionalaus operatoriaus paslaugas. Ypač jei atliekami vadinamieji planiravimo – teritorijos formavimo numatytu nuolydžiu – darbai.
 
Ne mažiau svarbu, kokį šio mini krautuvo modelį bei pakabinamuosius padargus pasirinkti. Pigesnieji modeliai dažniausiai valdomi dviem svirtimis ir dviem pedalais: paprastai svirtys valdo važiavimo funkciją, o pedalai – hidraulinius kėlimo ir išvertimo mechanizmus.
 
Elektronikai vis dažniau perimant  valdymo funkcijas, kai kuriuose modeliuose pedalų atsisakyta: kairioji svirtis yra atsakinga už krautuvo judėjimą, dešinioji – už hidraulinių mechanizmų darbą. Kaip tvirtino kalbintieji operatoriai, principinio skirtumo tarp šių sistemų nėra, tai įpratimo ir skonio reikalas.
 
Vis dėlto mūsų šalyje ir nuomos punktuose daugiausia modelių yra su valdymo pedalais, tad ketinantiems tokį mechanizmą išsinuomoti ir juo dirbti patiems, vertėtų iš anksto pasidomėti siūlomų modelių valdymu. Kitaip didesniąją „nusipirkto“ laiko dalį skirsite ne darbui, o mokymuisi.
 
Reikėtų atsižvelgti ir į vietovės, kurioje bus dirbama, gruntą bei reljefą. Jei teritorija labai raižyta ir joje vyrauja molis, vertėtų užsisakyti vikšrinį modelį: nors jo nuomos kaina gerokai brangesnė, vikšrinė „lūšis“ nebuksuoja įkalnėse ir kur kas mažiau ardo dirvos paviršių bei suslegia gruntą.
 
 
Specialisto komentaras 
 
Savaeigės technikos ekspertas Rolandas KERPYS
 
- Niekada nebūna taip, kad gera idėja neturėtų pasekėjų. Kiek ir kokių konkurentų geležinė Šiaurinės Dakotos lūšis turi šiandien?
- Iki šiai lūšiai paplintant pasaulyje, ji pirmiausia ir buvo vadinama „Bobcat“. Vėliau idėją perėmė ir kiti gamintojai, tad šio tipo mašinos dabar gaminamos tik trijose gamyklose visame pasaulyje – Šiaurės Dakotoje, Čekijoje ir Pietų Korėjoje. Yra dar apie keturiasdešimt bendrovių, gaminančių savos konstrukcijos analogus, beje, tiek panašius į „lūšį“, kad tik specialistai atskiria, kas yra kas.
- Ar šie gaminiai ženkliai skiriasi funkcionalumu, valdymo galimybėmis, patikimumu, pagaliau, kaina?
- Kadangi konstrukcija techniškai nėra labai sudėtinga, o visų daugiafunkcinių krautuvų valdymo principai identiški arba labai panašūs, tad visos paminėtos jų savybės – beveik tokios pačios. Žinoma, kai kurie sprendimai būdingi tik vienam ar kitam gamintojui, tad nieko nuostabaus, jog vienus modelius labiau mėgsta vieni operatoriai, kiti – kitus. Tas pats pasakytina ir apie šios technikos remonto meistrus. Tačiau kaip bežiūrėsi, daugiafunkcinių krautuvų rinkoje „Bobcat“ sudaro, nelygu metai, nuo 50 iki 70 proc. rinkos.
- Lietuvoje nuomojamuose „Bobcat“ modeliuose dažniausiai aptinki japoniškus „Kubota“
2,0-3,0 l dyzelius. Kodėl buvo pasirinkti būtent šio gamintojo ir tokios kubatūros varikliai?
-  Ankstesnių laidų šio ir kitų gamintojų modeliuose esu matęs ir japoniškų, ir europietiškų variklių, tačiau jie čia neprigijo. O štai „Kubotos“ dyzeliai, paprastai skirti lėtaeigei ir sunkiai dirbančiai technikai, tinka idealiai. Jie, kaip sako, mechanikai, „neužmušami“: iš vieno purve skendusio krautuvo variklio vos ne saujomis graibėme žvyrą, o jis vis tiek dirbo. Patikimumas, ilgaamžiškumas ir efektyvumas bei minimali techninė priežiūra – tai savybės dėl kurių tokio tipo daugiafunkcinius krautuvus labiausiai vertina tiek statybų bei žemės ūkio bendrovės, tiek ir tokią techniką turintys nuomos punktai.
- Pasižiūrėjus iš šono į bet kurį daugiafunkcinį krautuvą su jo masyvia galine dalimi susidaro įspūdis, kad jis, ypač važiuojantis be prikabinamųjų padargų, tuoj atsistos piestu. Kaip pasiskirsto svoris tarp ašių tokiose mašinose?
- Kadangi „Bobcat“ variklis montuojamas gale ir skersai (kai kurių kitų gamintojų – ir išilgai), nekrauto mechanizmo galiniams ratams tenka 70 proc. svorio, priekiniams - 30. Tokia disproporcija padaryta sąmoningai, nes visa darbo technika, o ji paprastai yra gana sunki, kabinama priekyje, tad ašių apkrova išsilygina. O dėl vaizdo, kad mašina tuoj atsistos piestu, jūs neklystat: patyrę operatoriai daugelį manevrų mini krautuvu iš tikrųjų atlieka važiuodami dviem ratais. Ir tai ne motociklininkų – gatvės chuliganų – išdaigos, o normalus aukštos klasės profesionalų darbas.
- Tai tuo ir galima paaiškinti, kad galinių ratų padangos dyla greičiau? Kiek motovalandų ištveria vienas padangų komplektas?
- Galiniai ratai neišvengiamai nukenčia ir dėl nuolatinio didesnio apkrovimo, ir todėl, kad manevruojant jiems kliūva daugiau. Kad padangų komplektas tarnautų ilgiau, rekomenduojama juos po tam tikro laiko sukeisti vietomis. Pagaliau visų krautuvų padangos daromos kuo didesnio pravažumo, taigi kuo stambesniu protektoriaus raštu. Natūralu, kad jų tarnavimo laikas gerokai trumpesnis negu kitų transporto priemonių. Labai daug priklauso ir nuo to, kur krautuvas dirba: tokios pačios kokybės padangos ant asfalto gali ištverti kartais ir mėnesį, o ant grunto – kartais ir metus. Eksploatacijos laikas labai daug priklauso nuo padangų kokybės. Pigesnės laikosi keletą mėnesių, brangesnės, kuriose daugiau kaučiuko, ilgiau. Tačiau šiuo požiūriu kur kas svarbiau ne motovalandų skaičius, o ant kokio grunto dirbama.
- Tokių krautuvų būsimuosius savininkus arba nuomininkus, be abejo, domins kuro sąnaudos...
- Jos didžia dalimi taip pat priklausys nuo grunto, ant kurio dirbama, darbo pobūdžio bei naudojamų įrankių. Paties krautuvo judėjimui kuro reikia, palyginti, nedaug – 4-5 l vienai motovalandai. Kur kas daugiau jo reikia pakabinamų padargų veiklai „finansuoti“, todėl numatyti kokias nors tikslesnes kuro sąnaudas praktiškai neįmanoma. Instrukcijose šiuo klausimu sakoma – nuo 4 iki 12 l  vienai motovalandai.
- Sunkvežimių vairuotojai žino: pavyzdžiui, vilkiko motoresursas – apie vienas milijonas kilometrų (nors gali būti ir trys). Ar yra toks mato vienetas tiems daugiafunkciniams krautuvams?
 - Ta pati motovalanda. Tačiau jos vertė čia labai apytikrė, nes gerokai skiriasi darbo sąlygos, tarkim, statyboje ir žemės ūkyje. Netgi statybose jos labai įvairios, tad dirbtų motovalandų skaičius yra tik  orientacinis rodiklis. Techninės priežiūros knygelė paprastai yra „sukalibruota“ 8 tūkst. motovalandų, tolimesnė priežiūra – savininko rūpestis. Antrinėje rinkoje šie daugiafunkciniai agregatai atsiduria dirbę 4-5 tūkst. valandų su likutine maždaug 50-60 proc. verte. Manau, kad pirmieji į Lietuvą patekę bobkatai jau bus atidirbę apie 15-20 tūkst. valandų. Beje, įsigyti tokią mašiną naują, kainuojančią nuo 90-100 tūkst. Lt, – visai ne tas pats, kaip kad lengvąjį automobilį. Užsakymai paprastai priimami metams, o kartais ir daugiau į priekį. Norintiems skubiai atlikti didesnį numatytų darbų kiekį, reikės dairytis naudotų arba nuomotis. Tai nepigu, tačiau darbų sparta ir kokybė dažniausiai to verta.
 
Kęstutis Bruzgelevičius
www.komtrans.lt