DFM: aš taip pat sunkvežimis

Prie vieno pastato durų akį patraukė keli keisti padarai: lyg ir BMW, tačiau pikapai, lyg ir minivenai, tačiau su furgono kėbulu... Iš toli – tarsi lengvasis automobilis, priėjus arčiau – tikras sunkvežimis, tačiau, sakytum ... kišeninis. Ženklas ant kapoto „nosies“, kaip ir šeimynos „vardas“ DFM nesakė nieko, tik lipdukai ant priekinio stiklo „kalbėjo“ kinų kalba.

Prie vieno pastato durų akį patraukė keli keisti padarai: lyg ir BMW, tačiau pikapai, lyg ir minivenai, tačiau su furgono kėbulu... Iš toli – tarsi lengvasis automobilis, priėjus arčiau – tikras sunkvežimis, tačiau, sakytum ... kišeninis. Ženklas ant kapoto „nosies“, kaip ir šeimynos „vardas“ DFM nesakė nieko, tik lipdukai ant priekinio stiklo „kalbėjo“ kinų kalba.
 
Štai ir pas mus užklydo svečiai iš Rytų, pagalvojau... Prisipažinsiu, be didelio entuziazmo pagalvojau, nes ne kartą nudegiau nagus, susigundęs pigesniu gaminiu iš Kinijos. Kiekvieną kartą prisiekinėjau sau, jog daugiau niekada... Tačiau eilinį kartą įsitikindavau, koks teisus buvo Džeimsas Bondas, mokęs niekada nesakyti niekada: kai parduotuvių lentynose kai kurios prekės vien tik su ženklu „Made in China“, tad jei ko nors prireikia skubiai, perki nori nenori.
 
Taip padariau dar vieną atradimą – ne viskas, kas pagaminta Kinijoje, yra prasta. Toli gražu: pasaulinių brendų simboliais paženklinti gaminiai dažnai niekuo nenusileidžia pagamintiems Europoje, užtat gerokai pigesni.
 
Su tokiais vidiniais prieštaravimais ėjau prie mažųjų sunkvežimiukų, pagamintų „Dongfeng motor corporation“. Pirmas įspūdis – keistų proporcijų, tačiau dailūs ir įdomūs tie DFM. Dizainas, žinoma, nusižiūrėtas iš BMW, tačiau tai – kinų ir bavarų intymių santykių reikalai: jei šie automobiliukai pardavinėjami ir Vokietijoje, vadinasi, dizaino autorystės reikalai išspręsti.
 
Užtat pritrenkė techninė informacija: bendroji masė priklausomai nuo modifikacijos 1,6–1,8 t, variklis – 4 cilindrų benzininis, darbo tūris – vos 1,05 litro, tad ir AG nedaug, vos 52. O sukimo momentas tai jau visai juokingas – vos 83 Nm esant 3000–3500 aps./min.
 
Dar juokingiau tai, kad yra modifikacijų ir su 0,97 l varikliais: 43 AG ir 69 Nm sukimo momentas esant 3000–4000 aps/min. Kaži kaip toks variklis atrodys kelyje, kai jo kėbulą prislėgs gamintojų leidžiamas vežti 850 kg krovinys? Pagaliau jei ir paveš, tai ar ilgai? Tam išsiaiškinti reikėtų bent 3-4 metų, o pasižiūrėti, kaip toks mažylis jaučiasi kelyje, galima ir dabar.
 
Ir štai sidabru žvilgantis naujutėlaitis DFM su dviguba kabina pasiryžęs atskleisti man visas savo paslaptis. Tačiau neskubėkim važiuoti, verčiau apsidairykim, nes surinkimo kokybė neretai pasako kur kas daugiau, negu norėtų automobilio gamintojai.
 
Psichologiškai jau susitaikęs su mintimi, jog kėbulo detalės nebus tiksliai prigludusios viena prie kitos, kad durys darinėsis kaip tarybinių laikų „gazonuose“, o plastmasinės salono detalės ims barškėti jas vos palietus pirštais, einu prie DFM ir patyliukais keiksnoju gamintojus – negi negalėjo sugalvoti kokio nors gražesnio vardo, nes trijų raidžių kombinacijomis pasaulyje pavadinti milijonai daiktų ir įvairiausių sistemų – sunku prisiminti ir lengva susipainioti.
 
Tiek to, reiks užsirašyti ant delno... Atvirai priekabiaudamas vaikštau apie tą, anot vokiečių, „Doppel Ka“. Nudažyta – be priekaištų, tarpeliai tarp kėbulo panelių – idealiai lygūs, plastmasė salone – paprastutė, tačiau priekinis panelis – išlietas iš vieno gabalo, taip, kaip šitai padaryta „Dacia MPC“ minivene – nėra kam girgždėti, tarškėti, braškėti ir skleisti visokius kitokius praktiškai nesugaunamus garsus.
 
Prietaisų skydelis – superlakoniškas: spidometras, odometras, kuro bei variklio aušinimo skysčio temperatūros rodyklės, nėra netgi tachometro (nors kitos komplektacijos automobiliuose jis, pasirodo, montuojamas), tačiau viskas po ranka ir gana patogiai.
 
Kabina ankštoka, matyt, projektuota pamatavus Pietryčių Azijos gyventojus, tad renkant vairuotoją šiam mini sunkvežimiui reikia prisiminti viso pasaulio armijose taikomą atranką į tankistų „luomą“. Keturių stipinų vairas su dviem garsinio signalo mygtukais galėtų būti ir storesnis, tačiau ir toks didesnių neigiamų emocijų nekelia.
 
O štai vairuotojo kairioji koja blaškosi nerasdama vietos: iš kairės ją slegia priekinio rato arka, labiau ištiesti trukdo sankabos pedalas, o patraukti atgal – variklio tunelis. Ilgesnėje kelionėje tokia „dūšia“ be vietos gali smarkiai nuvarginti. Tačiau šis mažylis skirtas vežioti krovinius kaime arba miestuose, o ne šimtus ar tūkstančius kilometrų nusidriekusiomis trasomis, tad ta koja kaip nors ištvers. Nors ji kur kas patogiau ilsėtųsi ant specialios aikštelės, kaip kad yra daugelyje automobilių.
 
Variklis ir akumuliatorius šiuose automobiliuose „pakištas“ po vairuotojo krėslu – sena rytiečių tradicija, ateinanti iš ankstesnės kartos japoniškų, o vėliau ir korėjietiškų modelių. Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais tokių furgonų buvo gana daug, tačiau juos pamažėle išstūmė pusiau kapotinės konstrukcijos automobiliai: jie kur kas saugesni avarijos metu, salone tyliau ir kur kas patogiau atlikti techninės priežiūros bei remonto darbus.
 
Nors nei reklaminiuose bukletuose, nei internete nepavyko aptikti, kurio gamintojo variklis paimtas „už pagrindą“, tačiau žinant, jog „Dongfeng motor corporation“ renka ne tik savo, bet ir japonų („Honda“), Pietų Korėjos (KIA) bei Prancūzijos (PSA) automobilius, galima manyti, jog „donoru“ šiam mini sunkvežimiui tapo kažkuri prancūziškųjų variklių 1,05 l modifikacija, montuojama į „Citroen 1“ modelius.
 
Žinoma, sunkvežimiui būtų kur kas geriau dyzelis, tačiau jis bematant pakeltų kainą 5-6 tūkst. litų ir pareikalautų papildomos garso izoliacijos – ilgai reikėtų važinėti, kol tokia „prabanga“ atsipirktų...
 
Taigi kol kas mano skepticizmas pralošinėja sausu rezultatu: mažylio dizainas ir įranga, žinoma, savotiški, bet juk savotiškas yra kiekvienas automobilis, ir kai prie jo pripranti, daug ko, kas anksčiau atrodė keista, nė nepastebi.
 
Važiuojam. Gaila sunkvežimiokas nekrautas: rytoj jis turės iškeliauti į Latviją, tad pardavėjai prašo jį pasaugoti, kad ir broliai latviai turėtų į ką akis paganyti. Tegu bus taip...
 
Kelyje mažylis pradeda stebinti. Paprastai nekrauti sunkvežimiai duobėtame kelyje straksi tarsi jauni ožiukai, o šis kantriai „nuryja“ žiemos išlaužytą asfaltą ir tik žvyrkelio smulkios bangelės pradeda mėtyti į šonus galinę ašį – normalus važiuoklės su galiniais varančiaisiais ratais ir lingine pakaba elgesys. Beje, ratai „apauti“ standartinėmis 14 colių lengvojo automobilio padangomis, tad eksploatuojant bus pigiau, negu su komerciniam transportui skirtosiomis.
 
Riedant iki 70–80 km/val. greičiu viskas atrodo labai normaliai, o štai pasiekti 90 ar juolab 100 mažyliui sunkiau net ir lygiame kelyje: nieko nuostabaus – su 83 Nm po variklio dangčiu, į galiūnus nėra ko veržtis. Artėjant prie gamintojų nurodyto maksimalaus greičio (100 km/val.) variklis ima gana agresyviai urgzti ir per visą kėbulą nuvilnija nemaloni vibracija.
 
Ne, toks greitis – ne jam, nors keletą kilometrų ir gali nubėgti maksimaliu greičiu. Jo dalia – ramus, neskubus važinėjimas iš gatvės į gatvę, iš vieno gamyklos cecho į kitą ir pan. Kiekvienam savo...
 
Taigi jei kam reikia nedidelio sunkvežimiuko kelionėms nedideliais atstumais, galima surizikuoti ir įsigyti DFM. Juolab kad jo modifikacijų yra daugybė – nuo paprasčiausio pikapo iki mikroautobuso su pagerinta salono apdaila. Tačiau kodėl surizikuoti? Juk šių mažylių kainos prasideda vos nuo 25 tūkst. Lt, eksploatacijos sąnaudos neturėtų būti didelės, nes jiems 100 km reikia iki 5,8 l degalų, o gali vežti bemaž toną krovinio.
 
Atsakymas, slypėtų, ko gero, ne skaičiuose, o psichologijoje. Į mūsų rinką veržiasi naujas žaidėjas iš gana prieštaringai vertinamo regiono. Juk šioje pasaulio dalyje – Japonijoje – gaminami vieni iš patikimiausių automobilių, tačiau iki jie tokiais tapo, turėjo prabėgti nemažai laiko. Tas pats atsitiko su Pietų Korėjos automobilių pramone: prieš kelias dešimtis metų šios šalies automobiliai buvo tapę nekokybiškumo simboliu, o mūsų dienomis jau ima konkuruoti su Tekančios Saulės šalies gaminiais. Ar to paties kelio nepakartos ir Kinijos automobilių gamintojai?
 
Jeigu taip, tai reikėtų žinoti, kurioje to kelio atkarpoje yra ši šalis. To, deja, nepasakys, ko gero, niekas, tik mūsų patirtis. Nusipirkę tokį automobiliuką ir juo pavažinėję bent penketą metų jau galėtume pasakyti ką nors konkrečiau apie jo vertę. O kol kas – vien gamintojų ir prekybininkų pažadai.
 
Todėl tie, kam reikalinga tokios keliamosios galios transporto priemonė, gali surizikuoti: pirkti už 25–30 tūkst. Lt naują sunkvežimį su dvejų metų arba 50 tūkst. km garantija ar rinktis jau ne kartą išbandytą variantą – už atitinkamą eurų sumą (7–10 tūkst.) įsigyti pavažinėtą europietišką transporterį be jokių garantijų. Šiaip ar taip, per artimiausius porą metų šių mažylių likimas Lietuvoje, manau bus išspręstas.
 
Kęstutis BRUZGELEVIČIUS
www.komtrans.lt