Nulinė tarša: vizijos ir realybė (II)

Pasaulį kartais apsėdavo įvairiausios vizijos ir manijos. Pakliuvę į jų tinklus tiek tikri mokslininkai, tiek įvairiausio lygio diletantai bei šarlatanai masiškai puldavo ieškoti amžinos jaunystės receptų, būdų varį paverti auksu arba sukurti amžiną variklį. Tačiau tokios idėjos, kokios jos absurdiškos vėliau bepasirodydavo, vis dėlto duodavo neblogų rezultatų, nes, kaip tvirtina mokslininkai, neigiamas eksperimento rezultatas taip pat yra rezultatas.

Elektrikas „Daily“ – iš tolimos ateities?
Visa tai nejučia prisimeni kai tik išgirsti šiuo metu ypač populiarias kalbas apie „nulinę taršą“ ir jau senokai girdimus pažadus apie tuoj tuoj rinkoje pasirodysiančius jau ne eksperimentinius, o serijinės ir masinės gamybos hibridinius automobilius bei elektromobilius. Deja, tas „tuoj tuoj“ ir šiandien vis dar už horizonto, nors, tiesą pasakius, jis bent šiek tiek jau priartėjo prie mūsų. Elektromobilius dabar kuria ne tik didieji automobilių gamybos centrai, turintys milžiniškas mokslines laboratorijas, bet netgi pavieniai entuziastai, aukojantys savo jėgas ir laisvalaikį nulinės taršos problemoms spręsti.
 
Taigi pirmą kartą gyvenime sėdęs prie IVECO „EcoDailyElectric“ elektromobilio vairo, turėjau jei ne alpti iš laimės, tai bent džiugiai pagalvoti – štai jis, pirmasis, ir, žadama, serijinis elektrinis „Daily“... Vienas iš geriausių mažųjų komercinių furgonų bei sunkvežimių, dabar, tapęs dar ir elektriniu, taps ne tik puikus, bet ir fantastiškas!
 
... Pasuku spynoje užvedimo raktelį, tačiau salone – jokių permainų, tik kontroliniame skydelyje įsižiebia kelios signalinės lemputės. Bandau raktelį sukti toliau, tačiau jis – nė iš vietos.
- Ne ne, - stabdo UAB „Transmitto“ rinkodaros vadovas Vytautas Dailydka, - spausk akceleratoriaus pedalą ir važiuojam.
 
„Tu sakai, tu žinai“, - galvoju patylom ir atsargiai spusteliu tą pedalą. Rodės vos priliečiau, o deilis lyg pentinais paragintas žirgas staiga šoka iš vietos, ir mes nurūkstame. Be garso, be vibracijos, sakytum plaukte plaukiam, tik padangų šnarėjimas išduoda, jog ne skrendam, o važiuojam. Nuostabus jausmas...Pasisukinėję po kiemą („elektrikas“, taip mintyse jį praminiau, dar be numerių, tad į gatvę važiuoti – šiukštu), grįžtame atgalios artimesnei pažinčiai.
 
Geriau būčiau to nedaręs, tada „elektrikas“ atmintyje būtų likęs tarsi technikos stebuklas iš fantastinio filmo apie būsimuosius laikus. Skaudi realybė taip staiga nuleido ant kietos nuodėmingos žemės, kad greičiau suprastum ir įvertintum, kiek toli dar esame iki mūsų svajonių apie „nulinę taršą“ įgyvendinimo.
 
Ir IVECO „EcoDailyElectric čia niekuo dėtas, jis yra tik puikus šiandieninio mūsų žinių, mūsų sugebėjimų ir galimybių atspindys. 
 
Skaičiai – miražų priešai
Kiek ir ką rinkodaros šamanai bekalbėtų apie savo parduodamus automobilius, kurie „nustato naujus standartus“, esmę vis dėlto atskleidžia skaičiai ir faktai. Jie yra patys pavojingiausi bet kokios naujovės priešai, nes negailestingai atskleidžia konstrukcijos silpnąsias vietas, paprastai pridengiamas reklaminiu patosu ir skambiais lozungais, tokiais kaip, pavyzdžiui, „naujoji energijos galia“. Gal todėl reklaminiuose lankstinukuose, lydėjusiuose iš Italijos atvežtus „EcoDaily “ serijos elektrinį bei gamtinėmis dujomis varomą automobilius, taip kukliai būta skaičių. Tačiau vis dėlto būta ir jie vertė susimąstyti.
 
Pradėkime nuo techninių detalių. „Electric“ genamas trijų fazių asinchroninio variklio, kurio nominali galia 40 kW, o maksimali – 80 kW. Pakanka tų kilovatų ar ne pasakyti galėtum išbandęs pakrautą „Daily “ kelyje, tačiau visa tai, ko gero, ateityje. Dabar teks pasitikėti gamintojo tvirtinimu, kad jo „važiavimo savybės yra vienos geriausių savo klasėje“: maksimalus elektronikos
apribotas greitis – 70 km/val., o maksimali įkalnė, kurią įveikia pakrautas automobilis, – 16 proc.
 
Neaišku, kodėl tiek daug (ar iš tikrųjų daug?) reikėjo apriboti greitį, o štai 16 proc. įkalnė krovininiam automobiliui – visai neblogai. Maksimalus sukimo momentas į galinius varomus ratus perduodamas per automatinę pavarų dėžę, tačiau jos techninių charakteristikų aptikti nepavyko. Priežastis gal būt paprasta: pavaros viso labo dvi – viena pirmyn ir viena atgalios, o elektros varikliams būdinga pastovi sukimo momento galia esant bet kokiems variklio sūkiams, tad tos charakteristikos gal ir neturi didelės prasmės?
 
Užtat būtų labai įdomi informacija apie čia naudojamus akumuliatorius. Jie „Daily“ automobiliuose, priklausomai nuo bendrosios masės ir komplektavimo, gali būti montuojami nuo dviejų  iki keturių. Vienu akumuliatorių pakrovimu nuvažiuotas atstumas  priklauso nuo abiejų parametrų: 3,5 t mažylis 35S su dviem akumuliatoriais įveikia 90, su trimis – 120 km. Dičkis 50 C, kurio bendroji masė 5,2 t, komplektuojamas trim arba keturiais akumuliatoriais, leidžiančiais nuvažiuoti 100 arba 130 km.
 
Beje, ypač pabrėžiama – mieste, nes tik mieste visu pajėgumu veikia regeneracinė akumuliatorių krovimo sistema, gaunanti energijos automobilio stabdymo metu. Užmiestyje stabdymas yra minimalus, tad ir akumuliatorių krovimo galimybės menkos.
 
Rėminė „Daily“ konstrukcija atrišo konstruktoriams rankas laisviau manevruoti erdvėmis, tad netgi sukrovus maksimalų akumuliatorių skaičių, jie visi lieka po krovinine ar keleivine kėbulo dalimi, neužgriozdindami jų visokiais įsikišimais, nišomis ir pan.
 
Vienas iš svarbiausių elektromobilio eksploatacijos momentų – akumuliatorių pakrovimo trukmė ir krovimo ciklų skaičius, nurodantis šių ypač brangių elementų tarnavimo laiką ir keitimo poreikį. Elektriniuose „Daily“ naudojami „Zebra Z5“ tipo akumuliatoriai, įkraunami iš trifazio 380 V tinklo, kurio srovė siekia 32 A. Informacijos apie jų krovimo ciklų skaičių ar tarnavimo laiką, svorį, pagaliau „atminties efekto“ buvimą kol kas nėra.
 
Užtat viena informacija yra tikra – akumuliatorių pakrovimo laikas - 8 val. Taigi matome, kad elektrinis „Daily“ – tipiškas miesto automobilis, dieną lakstysiantis su smulkių krovinių siuntomis, o vakare atsigaivaliosiantis, prigludęs prie trifazio tinklo rozetės.
 
Ir dar viena, bene svarbiausia informacija apie jį – kaina. „Daily“ tarp analogiškos paskirties automobilių visada buvo vienas iš brangiausių: rėminė konstrukcija, perkrovų nelabai bijanti važiuoklė, didžiuosiuose modeliuose oficialiai leidžianti vežti beveik tris tonas krovinių, kantrūs ir galingi varikliai visada būdavo aukštesnių kainų prielaida.
 
Tokių „Daily“ kainos, priklausomai nuo komplektavimo, sukosi apie 18 tūkst. eurų. „EcoDailyElectric“ perkopia 80 tūkstančių. Eurų!!!
 
Didžią šių pinigų dalį sudaro akumuliatorių kaina, tad ne veltui potencialius pirkėjus domina jų tarnavimo laikas ir keitimo poreikis. Nors, tiesą sakant, tą domėjimąsi reikėtų vadinti smalsumu: norinčių ir galinčių įpirkti šį technikos stebuklą, matyt, bus galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Matyt tai bus vežėjai, dėl techninių ar technologinių priežasčių važinėjantys į (arba po) teritorijas, kuriose uždraustas vidaus degimo variklių naudojimas. Sunku įsivaizduoti, kad tokių automobilių poreikis Lietuvoje būtų, tačiau, kaip tvirtino „Transmitto“ vadovas  Aloyzas Vaišnoras, jis jau yra, tad keletas tokių deilių tikrai važinės Lietuvoje.
Pagyvensim – pamatysim.
 
Realesnė perspektyva - dujos
O tiems, kam elektrinės mašinos kol kas per brangios, IVECO siūlo alternatyvą – nepelnytai mūsų šalyje užmirštus gamtinėmis dujomis varomus automobilius. Seniai seniai, dar TSRS laikais, gamtinės dujos buvo gana populiarus kuras, kurį gausiai naudojo stambesnės miestų autotransporto įmonės bei autobusų parkai.
 
Tačiau laikas bėgo ir pasirodė, kad anų laikų dujų kompresorinės yra pasenusios tiek techniškai, tiek ir morališkai, naudoti jų neapsimoka. Tada su vandeniu buvo išpiltas ir vaikas: gamtinių dujų naudojimo transporto reikmėms buvo visai atsisakyta, nors didieji Europos automobilių gamintojai vieną po kitos kūrė populiariausių modelių modifikacijas, varomas gamtinėmis dujomis. Vargšei Europai jos tiko, o mes juk taikėmės į Baltijos tigrus...
 
Gamtinėmis dujomis varomas „Daily“ taip pat priklauso „EcoDaily“ šeimynai, tik skirtingai nuo kitų dviejų modifikacijų su 2,3 ir 3 l darbo tūrio 140 bei 170 AG dyzeliais su dvigubomis turbinomis turi analogišką 3 l darbo tūrio 146 AG variklį, galintį dirbti gamtinėmis dujomis ir benzinu.
 
Priklausomai nuo automobilio paskirties, jame gali būti montuojami keli skirtingo dydžio kuro rezervuarai. Yra apskaičiuota, kad tokio automobilio įranga, netgi esant dabartinėms degalų ir jų akcizo kainoms, turėtų atsipirkti po maždaug 90-100 tūkst. kilometrų, nes už serijinį analogiško komplektavimo modelį dujinis būtų brangesnis apie 2000 eurų.
 
Atsipirktų, jeigu gamtinių dujų visoje Lietuvoje ar bent didžiuosiuose šalies miestuose galėtum įsipilti bet kur. Kol kas to padaryti nepavyks, tačiau pramonė ir čia siūlo išeitį – SGD (suslėgtos gamtinės dujos) mini degalines, prijungiamas prie 17-35 mbar slėgio dujotiekio, individualiems ir komerciniams vartotojams. Taigi tokią degalinę gali įsirengti praktiškai bet kuri įmonė, turinti bent šiokią tokią gamybinę bazę ir yra prisijungusi arba turi galimybę prisijungti prie dujotiekio.
 
Nuosavą degalinę įsirengti gali ir bet kuris SGD automobilį turintis vairuotojas, žinoma, jei turi garažą ir gamtines dujas namuose. Be abejo, dujomis varomo automobilio bei mini degalinės įrangos kaina eksploatacijos išlaidas gerokai priartins prie įprastu kuru varomų automobilių sąnaudų, tačiau juk visai nebūtina tapti nuosavos degalinės savininku. Ne už kalnų metas, kai SGD kolonėlės bus dažnas reiškinys ir mūsų degalinėse. Juk taip ir atsitiko su suskystintomis dujomis, anksčiau ar vėliau taip atsitiks ir su gamtinėmis, tad daugybė Europos miestų gatvėmis jau lakstančių dujinių automobilių pagaliau taps prieinami ir mums.
 
Ak, brangiosios mūsų iliuzijos...                      
O dabar dar kelios mintys apie ekologiją ir vizijas bei manijas.
Iš šio straipsnio įžangos kai kam galėjo pasirodyti, jog autorius, skeptiškai ir netgi kiek ciniškai žiūri į gamtos išsaugojimo problemas ir būdus šiam uždaviniui pasiekti. Nieko panašaus! Tai labai rimta ir kuo toliau, tuo aktualesne tampanti problema. Tačiau jei žvelgsime į ją blaiviai ir nustumdami emocijas į šalį, pamatysim, jog žmonija pasimetusi ir neturi patikimų sprendimų.
 
Elektromobiliai, kad ir kaip jais besižavėtum, techniniu požiūriu šiandien iš esmės yra beveik toje pačioje vietoje, kaip ir prieš šimtą metų. Maksimali jų paros rida 80-150 km tinka tik miestui ir neišsprendžia jokių - nei transportavimo, nei ekologinių - problemų. Netgi, sakyčiau pridirbina naujų: šalia šio super brangaus žaisliuko tiek šeimos, tiek įmonės bus pasmerktos turėti dar bent vieną (o greičiausiai ir kelis) tikrus automobilius, būtinus tolimesnėms kelionėms. Taigi vietoje vieno automobilio teks laikyti keletą ir skirti jiems kasdien vis brangstančios miestų vietos.
 
Hibridai – tiltai tarp vidaus degimo ir elektros variklio – taip pat kol kas nepajėgia išvažiuoti iš miesto, nes čia yra jų stichija, kurioje puikiai jaučiasi abu varikliai. Užmiestyje elektrinis beveik nereikalingas ir tampa tik našta dyzeliui. Dešimtys, jei ne šimtai, automobilių gamintojų kažką daro arba skelbiasi darą, o rezultatai... Visos, net ir pačios moderniausios konstrukcijos vis dar nepajėgia atsiplėšti nuo rozetės tarsi kūdikis nuo motinos krūties.
 
... ir plėtros planai
Dar graudžiau atrodo politikų pastangos nulinės taršos vizijai suteikti gilesnę prasmę. Pasiskaitykime jų tekstus, ir pamatysim, už kokio biurokratinio slengo (ieško būdų, propaguoja koncepciją, planuoja plėtrą, aktyviai svarsto galimybes, formuoja gaires, rengia galimybių studijas, atlieka kompleksinę plėtros analizę, ypatingą dėmesį skiria) slepiasi jų pasimetimas ir nežinojimas, ką daryti toliau.
 
Prieš keletą metų dvi švedų sunkvežimių gamybos bendrovės Europos šalių transporto žurnalistams surengė iš pirmo žvilgsnio nekaltus renginius - savo gaminių parodas.
 
Gaminių ne bet kokių, o pačiais ekologiškiausiais degalais (bent 5-6 rūšių) varomų transporto priemonių. Abiejų bendrovių aikštelėse stovėjo sukurti, išbandyti ir gamybai parengti modeliai, pagaminti ant serijinių automobilių važiuoklių, sėsk ir važiuok. Sėdom ir važiavom, manydami, jog svetingieji šeimininkai pakvietė mus susipažinti su techninėmis naujovėmis.
 
Tik vėliau, jau po spaudos konferencijos suvokėme, jog tai buvo demaršas savo šalies politikams. Juo ramiai ir šiaurietiškai santūriai šalies politikams buvo pasakyta: mes savo ekologinius namų darbus atlikome, dabar jūs, politikai, turite nuspręsti, kuriai kuro rūšiai turi būti atiduotas prioritetas ar prioritetai, nes valstybės mastu turi būti organizuoti ir vykdomi infrastruktūriniai projektai, mestos milžiniškos lėšos ir pajėgos jiems įgyvendinti.
 
Politikai suprato, ir Švedija šiandien turi labai konkrečius planus kiek ir iki kokių metų bus sumažintas degalų iš naftos naudojimas ir kuriais metais jų pavyks visai atsisakyti. O mes toliau nuvalkiotos frazės „ketina skirti ypatingą dėmesį“ taip ir nepažengėme, tačiau naujasis „EkoDaily“ dėl to nekaltas, jis tik davė peno pamąstymams. 
 
Kęstutis Bruzgelevičius
www.komtrans.lt