Nulinė tarša: vizijos ir realybė (I)

Pasaulį kartais apsėdavo įvairiausios vizijos ir manijos. Pakliuvę į jų tinklus tiek tikri mokslininkai, tiek įvairiausio lygio diletantai bei šarlatanai masiškai puldavo ieškoti amžinos jaunystės receptų, būdų varį paverti auksu arba sukurti amžiną variklį. Tačiau tokios idėjos, kokios jos absurdiškos vėliau bepasirodydavo, vis dėlto duodavo neblogų rezultatų, nes, kaip tvirtina mokslininkai, neigiamas eksperimento rezultatas taip pat yra rezultatas.

Elektrikas „Daily“ – iš tolimos ateities?
Visa tai nejučia prisimeni kai tik išgirsti šiuo metu ypač populiarias kalbas apie „nulinę taršą“ ir jau senokai girdimus pažadus apie tuoj tuoj rinkoje pasirodysiančius jau ne eksperimentinius, o serijinės ir masinės gamybos hibridinius automobilius bei elektromobilius. Deja, tas „tuoj tuoj“ ir šiandien vis dar už horizonto, nors, tiesą pasakius, jis bent šiek tiek jau priartėjo prie mūsų: elektromobilius dabar kuria ne tik didieji automobilių gamybos centrai, turintys milžiniškas mokslines laboratorijas, bet netgi pavieniai entuziastai, aukojantys savo jėgas ir laisvalaikį nulinės taršos problemoms spręsti. Taigi pirmą kartą gyvenime sėdęs prie IVECO „EcoDailyElectric“ elektromobilio vairo, turėjau jei ne alpti iš laimės, tai bent džiugiai pagalvoti – štai jis, pirmasis, ir, žadama, serijinis elektrinis „Daily“... Kažkada buvęs vienas iš geriausių mažųjų komercinių furgonų bei sunkvežimių, dabar, tapęs dar ir elektriniu, taps ne tik puikus, bet ir fantastiškas!
 
... Pasuku spynoje užvedimo raktelį, tačiau salone – jokių permainų, tik kontroliniame skydelyje įsižiebia kelios signalinės lemputės. Bandau raktelį sukti toliau, tačiau jis – nė iš vietos.
- Ne ne, - stabdo UAB „Transmitto“ rinkodaros vadovas Vytautas Dailydka, - spausk akceleratoriaus pedalą ir važiuojam. „Tu sakai, tu žinai“, - galvoju patylom ir atsargiai spusteliu tą pedalą. Rodės jį tik vos priliečiau, o deilis lyg pentinais paragintas žirgas staiga šoka iš vietos, ir mes nurūkstame. Be garso, be vibracijos, sakytum plaukte plaukiam, tik padangų šnarėjimas išduoda, jog ne skrendam, o važiuojam. Nuostabus jausmas...Pasisukinėję po kiemą („elektrikas“, taip mintyse jį praminiau, dar be numerių, tad į gatvę važiuoti – šiukštu), grįžtame atgalios artimesnei pažinčiai.
 
Geriau būčiau to nedaręs, tada „elektrikas“ atmintyje taip ir būtų likęs tarsi koks technikos stebuklas iš fantastinio filmo apie būsimuosius laikus. Skaudi realybė taip staiga nuleido ant kietos nuodėmingos žemės, kad greičiau suprastum ir įvertintum, kiek toli dar esame iki mūsų svajonių apie „nulinę taršą“ įgyvendinimo. Ir IVECO „EcoDailyElectric“ čia niekuo dėtas, jis yra tik puikus šiandieninio mūsų žinių, mūsų sugebėjimų ir galimybių atspindys.  
 
Skaičiai – miražų priešai
Kiek ir ką rinkodaros šamanai bekalbėtų apie savo parduodamus automobilius, kurie „nustato naujus standartus“, esmę vis dėlto atskleidžia skaičiai ir faktai. Jie yra patys pavojingiausi bet kokios naujovės priešai, nes negailestingai atskleidžia konstrukcijos silpnąsias vietas, paprastai pridengiamas reklaminiu patosu ir skambiais lozungais, tokiais kaip, pavyzdžiui, „naujoji energijos galia“. Gal todėl reklaminiuose lankstinukuose, lydėjusiuose iš Italijos atvežtus „EcoDaily “ serijos elektrinį bei gamtinėmis dujomis varomą automobilius, taip kukliai būta skaičių. Tačiau vis dėlto būta ir jie vertė susimąstyti.
 
Pradėkime nuo techninių detalių. „Electric“ genamas trijų fazių asinchroninio variklio, kurio nominali galia 40 kW, o maksimali – 80 kW. Pakanka tų kilovatų ar ne pasakyti galėtum išbandęs pakrautą „Daily “ kelyje, tačiau visa tai, ko gero, ateityje. Dabar teks pasitikėti gamintojo tvirtinimu, kad jo „važiavimo savybės yra vienos geriausių savo klasėje“: maksimalus elektronikos
apribotas greitis –70 km/val., o maksimali įkalnė, kurią įveikia pakrautas automobilis, – 16 proc. Neaišku, kodėl tiek daug (ar iš tikrųjų daug?) reikėjo apriboti greitį, o štai 16 proc. įkalnė krovininiam automobiliui – visai neblogai. Maksimalus sukimo momentas į galinius varomus ratus perduodamas per automatinę pavarų dėžę, tačiau jos techninių charakteristikų aptikti nepavyko. Priežastis gal būt paprasta: pavaros viso labo dvi – viena pirmyn ir viena atgalios, o elektros varikliams būdinga pastovi sukimo momento galia esant bet kokiems variklio sūkiams, tad tos charakteristikos gal ir neturi didelės prasmės?
 
Užtat būtų labai įdomi informacija apie čia naudojamus akumuliatorius. Jie „Daily“ automobiliuose, priklausomai nuo bendrosios masės ir komplektavimo, gali būti montuojami nuo dviejų iki keturių. Vienu akumuliatorių pakrovimu nuvažiuotas atstumas priklauso nuo abiejų parametrų: 3,5 t mažylis 35S su dviem akumuliatoriais įveikia 90, su trimis –120 km. Dičkis 50 C, kurio bendroji masė 5,2 t, komplektuojamas trim arba keturiais akumuliatoriais, leidžiančiais nuvažiuoti 100 arba130 km. Beje, ypač pabrėžiama – mieste, nes tik mieste visu pajėgumu veikia regeneracinė akumuliatorių krovimo sistema, gaunanti energijos automobilio stabdymo metu. Užmiestyje stabdymas yra minimalus, tad ir akumuliatorių krovimo galimybės menkos. Rėminė „Daily“ konstrukcija atrišo konstruktoriams rankas laisviau manevruoti erdvėmis, tad netgi sukrovus maksimalų akumuliatorių skaičių, jie visi lieka po krovinine ar keleivine kėbulo dalimi, neužgriozdindami jų visokiais įsikišimais, nišomis ir pan.
 
Vienas iš svarbiausių elektromobilio eksploatacijos momentų – akumuliatorių pakrovimo trukmė ir krovimo ciklų skaičius, nurodantis šių ypač brangių elementų tarnavimo laiką ir keitimo poreikį. Elektriniuose „Daily“ naudojami „Zebra Z5“ tipo akumuliatoriai, įkraunami iš trifazio 380 V tinklo, kurio srovė siekia 32 A. Informacijos apie jų krovimo ciklų skaičių ar tarnavimo laiką, svorį, pagaliau „atminties efekto“ buvimą kol kas nėra. Užtat viena informacija yra tikra – akumuliatorių pakrovimo laikas - 8 val. Taigi matome, kad elektrinis „Daily“ – tipiškas miesto automobilis, dieną lakstysiantis su smulkių krovinių siuntomis, o vakare atsigaivaliosiantis, prigludęs prie trifazio tinklo rozetės.
 
Įdomu, bet...
Ir dar viena, bene svarbiausia informacija apie jį – kaina. „Daily“ tarp analogiškos paskirties automobilių visada buvo vienas iš brangiausių: rėminė konstrukcija, perkrovų nelabai bijanti važiuoklė, didžiuosiuose modeliuose oficialiai leidžianti vežti beveik tris tonas krovinių, kantrūs ir galingi varikliai visada būdavo aukštesnių kainų prielaida. Tokių „Daily“ kainos, priklausomai nuo komplektavimo, sukosi apie 18 tūkst. eurų. „EcoDailyElectric“ perkopia 80 tūkstančių. Eurų!!! Didžią šių pinigų dalį sudaro akumuliatorių kaina, tad ne veltui vežėjus prezentacijos metu domino jų tarnavimo laikas ir keitimo poreikis. Nors, tiesą sakant, tą domėjimąsi reikėtų vadinti smalsumu: norinčių ir galinčių įpirkti šį technikos stebuklą, matyt, bus galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Ir tai bus vežėjai, dėl techninių ar technologinių priežasčių važinėjantys į teritorijas, kuriose uždraustas vidaus degimo variklių naudojimas. Sunku įsivaizduoti, kad tokių automobilių poreikis Lietuvoje būtų, tačiau, kaip tvirtino „Transmitto“ vadovas Aloyzas Vaišnoras, jis jau yra, tad keletas tokių deilių tikrai važinės Lietuvoje.
   Pagyvensim – pamatysim.
 
Kęstutis Bruzgelevičius
www.komtrans.lt