Šimtametis trypčiojimas vietoje

XIX a besibaigiant, o konkrečiau – 1900-ųjų metų Paryžiaus pasaulinėje parodoje, tuo metu dar jaunas ir, kaip vėliau paaiškėjo ne be pagrindo, labai perspektyviu laikytas inžinierius Ferdinandas Poršė (Porsche) pristatė pasauliui pirmąjį savo hibridinį automobilį “Lohner-Porsche”. Šis labai įdomus modelis nebuvo vienintelis ir juolab pirmas bandymas sukryžminti du skirtingos prigimties motorus – vidaus degimo su elektros. Nuo 1900-ųjų Paryžiaus parodos praėjo 112 metų…

Iš pradžių buvo “Mixte”
Šį net dabartiniu požiūriu drąsų jauno inžinieriaus Ferdinando Poršė ir dabar beveik niekam nežinomos bendrovės “Lohner-Werke” savininko Liudviko Lohnerio žingsnį lydėjo neįtikėtina sėkmė. Kolegų ir parodos lankytojų susižavėjimą kėlė elektromobilis, priekinių ratų stebulėse turėjęs įmontuotus maždaug 7 AG elektros variklius. Baterijas, užtikrinančias elektros sistemos veiklą, įkraudavo generatorius, sukamas vidaus degimo variklio. Puiki, sakytume, šiuolaikinė konstrukcija, galinti tapti bet kurios XXI a transporto parodos puošmena! Tik vadintųsi ji kitaip: tokios transporto priemonės, dabar tituluojamos hibridinėmis, o devynioliktojo ir dvidešimtojo amžių sandūroje jos vadintos paprasčiau – „Mixte“. Taigi F. Porsche hibridas nebuvo vienintelis ir juolab pirmas bandymas sukryžminti du skirtingos prigimties motorus – vidaus degimo su elektros. Ir bandymas ne tik teorinis: tokius automobilius įsigijo Vokietijos kariuomenė ir Vienos ugniagesiai!
 
Nuo 1900-ųjų Paryžiaus pasaulinės parodos praėjo 112 metų. Daug kas mūsų gyvenime kardinaliai pasikeitė, tik mikstais dabar vadiname alkoholinius kokteilius, o hibridiniai automobiliai tebėra bemaž toje pačioje vietoje, kur juos kadaise paliko F. Poršė. Žinoma, žaliosios energetikos apologetai tuoj pat puls įrodinėti, kad tai netiesa, kad sukurta daugybė naujų modelių, kurie moka ir labai greitai, ir labai taupiai važiuoti, ir gerokai mažiau teršia arba visai neteršia gamtos...
 
Taip, bet…
Ką gi, akivaizdžių faktų nepripažinti gali nebent mūsų politikai, reikalui esant nematantys netgito, ką gali pačiupinėti rankomis. Naujų elektromobilių bei hibridų iš tikrųjų sukurta nemažai ir vos ne kasdien išgirstame apie dar naujesnius. Kai kurie iš jų netgi laimėjo ir „Metų automobilio“, ir „Metų veno“ konkursus. Kai kurie jau netgi priimti į valstybines tarnybas: vežioja paštą, siuntinius, tarnauja policijoje, dirba taksi parkuose... Vienas kitas, dažniausiai eksperimentinis modelis, netgi išdrįsta išvažiuoti už miesto.
 
Tačiau, ponai mielieji, visa tai mokėjo daryti ir F. Poršė laikų elektromobiliai bei mikstai, per darbo dieną nuvažiuodavę ne ką mažiau, negu šiuolaikiniai modeliai. Kaip tik šitai – nedidelis nuo vieno iki kito akumuliatorių įkrovimo nuvažiuojamas atstumas – juos ir pražudė. Jei atkreipsime dėmesį į tai, jog XIX a pabaigoje miestai dar nespėjo taip išsikeroti, tad tas atstumas sąlygiškai buvo didesnis: nukakti iš vieno miesto galo į kitą ir grįžti elektromobiliui neturėjo būti didelis ir rizikingas žygis. Šiuolaikiniam elektromobiliui šiuolaikiniame kelių milijonų gyventojų mieste jis vargu ar būtų įmanomas. 
 
Taigi akivaizdu, jog konkuruoti su vidaus degimo varikliais nei elektromobilis, nei hibridas negali tiek dėl techninių, tiek dėl ekonominių priežasčių, kad ir kiek bebūtų bandoma įrodinėti, jog jų nuvažiuoto vieno kilometro kaina yra juokingai maža, o teršalų kiekis – nulis. Visi šie argumentai tiems, kas skaičiuoja tik tai, ką mato aplinkui ir nepastebi elementarios tiesos: šios „naujosios“ technologijos kol kas nesprendžia nei ekonominių, nei ekologinių žmonijos problemų.

Gal būtent todėl, šalia vaikiškai naivaus ir entuziastingo džiūgavimo, kad pagaliau „ateina galas dyzeliniams ir benzininiams teršėjams“, vis dažniau pasigirsta klausimas, ar elektriniai ir hibridiniai automobiliai apskritai turi ateitį? Ir juos kelia ne tie, kas xyz kilovatų talpos akumuliatorius aušina ličio jonų skysčiu (yra mūsų masmedia ir tokių techninės minties „perliukų“), o patys automobilių gamintojai. Jie akivaizdžiai mato, jog šio amžiaus pradžioje plykstelėjusios viltys įpūsti gyvybės elektros varikliais varomų automobilių idėjai vis labiau blėsta. Liūdna, tačiau kol kas nėra galimybių sukurti automobilius, galinčius kaina ir techninėmis savybėmis konkuruoti su turinčiais vidaus degimo variklius.
 
Pusinės priemonės – tik gražiems pažadams
Dar liūdniau, kad žmonija, daug ir
 gražiai kalbanti apie ekologiją, pasirodo, visai nepasirengusi už ją mokėti. Bet kuris automobilių gamintojas pasakys, jog hibridų pardavimas – bandymas įkurti laužą šlapiomis malkomis. O prekyba „grynais“ elektromobiliais – misija neįmanoma ne tikdėlfantastiškos jų kainos, bet ir gana ribotų techninių galimybių. „Žmonės trykšta entuziazmu dėl hibridinių ar elektra varomų automobilių, bet jie mato, kiek tai kainuoja, todėl renkasi kitus modelius”, – tvirtina JAV Nacionalinės automobilių pardavėjų asociacijos atstovas Paulas Tayloras. Nieko nuostabaus, kad, jo duomenimis, po ką tik šioje šalyje siautusios krizės, automobilių su vidaus degimo varikliais pardavimas padidėjo daugiau nei 10 proc., o hibridinių modelių – vos 2,3. Taip yra bene turtingiausioje pasaulio valstybėje, o ką kalbėti apie skurdesnes?
 
Tačiau, ko gero,dėlvieno dalyko galime būti tikri: jei elektrinio automobilio žarijos ruseno ir neužgęso daugiau kaip 100 metų, jos neužges ir ateityje. Ir ne naujų automobilių modelių kūrėjai bei gamintojai kurstys šį alternatyvių degalų laužą. Kol kas jie kursto tik aistras, įtikinėdami apie techniką ne ką išmanančius žmones pažadais, jog tuoj tuoj...
O šie alpsta iš laimės – ak, elektromobilis, ak, hibridas… Ir kala prie kryžiaus tuos, kurie stačia galva nepuola pirkti vieno elektromobilio už trijų ar keturių su vidaus degimo varikliu kainą.
Tačiau reikėtų pripažinti, jog naujų modelių kūrėjai nemažai padarė, kad pirkėjai galėtų džiaugtis turintys galimybę įsigyti elektromobilį. Deja, turėti galimybę ir turėti automobilį – visiškai skirtingi dalykai. Kainos (tiek transporto priemonės, tiek joje naudojamo kuro, serviso, detalių, infrastruktūros), eksploatavimo problemos, patikimumas, ilgaamžiškumas – visa tai neišvengiamai turės įtakos alternatyviais degalais dirbančiam automobiliui. Gamintojai kuo puikiausiai supranta šitai ir jau turi parengę arba rengia pačius įvairiausius projektus, kuriuos įgyvendinus galima greitai ir neskausmingai prisitaikyti prie pačių netikėčiausių gyvenimo permainų.
 
Tačiau visa tai – tik pusinės priemonės. Realios permainos, kaip rodo šimtametė elektromobilių bei hibridų kūrimo patirtis, bus įmanomos tik naujų atradimų pagrindu sukūrus iš esmės naujas technologijas arba pagaliau radus būdus įveikti mokslui kol kas nepasiduodančias. Pavyzdžiui, „pasikinkius“ vandenilį arba atominę energiją, kurios reaktoriai sėkmingai dirba laivuose, tačiau netelpa į automobilio variklio skyrių. Tikėkimės kol kas netelpa, nes pirmieji bandymai atominį variklį įkurdinti automobilyje ne tik vyksta, bet, galima sakyti, jau pavyko. Tiesa, kol kas kosmose.
 
Viltys - naujos, problemos - senos
2012 rugpjūčio 6 d. Marse darbą pradėjo marsaeigis “Curiosity”, ant kurio važiuoklės sumontuota mokslinė laboratorija. Kiekvienas iš šešių jos ratų turi savą variklį, priekiniai ir galiniai – ne tik varantieji, bet ir vairuojamieji, tad važiuoklė gali apsisukti vietoje. Energijos šaltinis – Radioizotopinis Termoelektrinis Generatorius (RTG), darbui naudojantis plutonį 238, kurio izotopų skilimas elektra bei šiluma marsaeigį turėtų aprūpinti, tikimasi, 686 Žemės dienas. Bemaž trijų metrų ilgio ir Žemėje beveik 900 kg sverianti laboratorija, tyrinėdama Marso paviršių, per tiek laiko vidutiniu 30 metrų per valandą greičiu turėtų nuvažiuoti apie 20 km. Šiam darbui atlikti prireiks vos 4,8 kg plutonio 238. Tas “vos”, žinoma, skirtas tik medžiagos svoriui, o ne jos kainai ir keliamoms mokslinėms bei techninėms problemoms. Jos jau sprendžiamos, o kol kas…
 
… kol kas žmonija vis dar diskutuoja. Šių metų pradžioje JAV, Detroite, vykusioje tarptautinėje automobilių parodoje buvo labai rimtai svarstyta, ar elektra varomi ir hibridiniai automobiliai turi ateitį? Diskusijos vėliau persikelė ir į bene didžiausią pasaulyje tarptautinę komercinio transporto parodą IAA Hanoveryje. Tikėtasi, jog bent Iš dalies į šį klausimą bus atsakyta eksponatais parodos stenduose, tada ir būtume pamatę, kurlink judame ir ko galime tikėtis netolimoje ateityje. Deja, atsakymo kol kas vis dar nėra.