Biokuras: ant permainų slenksčio?

Neseniai “Scania” į Stokholmą sukvietė Europos transporto žurnalistus. Tikslas – parodyti, ką ši švedų bendovė yra sukūrusi bene opiausiu nūdienos klausimu – kaip įmanoma sparčiau ir maksimaliai mažinti į atmosferą patenkančių teršalų emisiją. Iki šiol daugiau žinojome apie jos nuopelnus kuriant didžiuosius tarptautiniam krovinių gabenimui skirtus sunkvežimius, o šį kartą buvo kalbama ir važinėjama nauju miestams skirtuoju transportu.

Reikia radikalių sprendimų
Kaip pastebėjo šioje šalyje dirbantys mūsų diplomatai, šiaurietiškas švedų charakteris neleidžia jiems švaistytis žodžiais ir pažadais: jie ilgai diskutuoja dėl problemos esmės, paskui ne mažiau ilgai skaičiuoja įvairiausius variantus, užtat kai jau priima kokį nors sprendimą gali būti ramus – jo bus laikomasi be išlygų, be kompromisų ir dabar madingų mūsų krašte “persiderėjimų”.
 
Ekologija – ne išimtis. Gal net būtų galima pasakyti, jog ji tapo naująja šalies religija, kurios reikalavimams paklūsta visi švedai nuo eilinio šalies piliečio iki karaliaus. Nieko nuostabaus, kad čia sukurti nauji gaminiai, naujos technologijos bei jų paieškos pirmiausia vertinami ekologijos požiūriu.
 
Miesto transportas ir jo ekologija – bene sunkiausiai gamintojams pasiduodanti problema. Tolimųjų maršrutų sunkvežimių bei autobusų varikliai, išvažiavus mašinoms į trasą, dirba optimaliu režimu, kuris iš esmės beveik nesikeičia. Nukenksminti jų išmetamąsias dujas – kur kas paprastesnis uždavinys negu miesto transporto, nuolat judančio start-stop režimu. Sprendimai, sėkmingai pritaikyti užmiesčio transportui, čia retai kada būna sėkmingi, todėl reikia naujų, radikaliai keisiančių situaciją. Gamintojai jų ieško ir, visų mūsų laimei, randa. “Scania” dar kartą pademonstravo pasauliui, kad ekologijos srityje švedai nužengė bene toliausiai Europoje.
 
Keliai – du, problemų – daugybė
Jau tapo akivaizdu, kad ekologines transporto problemas galima išspręsti iš esmės dviem būdais: sudeginti daug mažiau (ne 2–5, o pvz. 25-30 proc.) kuro arba naudoti alternatyvius gamtą mažiau teršiančius degalus, tačiau abiem atvejais išlaikant tuos pačius ar bent jau apylygius sunkvežimių apkrovos ir variklių galios parametrus.
 
Automobilio istorijos žinovai pasakys, kad abu keliai kuo puikiausiai buvo žinomi nuo pat automobilio atsiradimo, nors ekologijos termino tada gal net nebuvo. XX a pradžioje jau būta elektromobilių, o “Scania” eksperimentinius variklius, veikiančius etanoliu, kūrė dar 1916 m. Tačiau abu juos nurungė iš pradžių benzinas, o šiek tiek vėliau ir ilgam laikui – iki mūsų dienų – dyzelinas.
 
Elektriniai varikliai neatsilaikė dėl per mažos baterijų talpos, o dujiniai, arba plačiau – alternatyviu kuru dirbantys varikliai – dėl gana sudėtingos tokio kuro tiekimo infrastruktūros bei techninių problemų. Visos jos neišspręstos iš esmės ir šiandien, tad konstruktoriai, pasmerkti eiti abiem keliais. Juk akivaizdu: vos tik atsiras pakankamai galingos, saugios, ekologiškos ir kainos požiūriu pasiteisinančios elektros baterijos, elektros varikliai negailestingai išstums dirbančius cheminiu kuru.
 
Tokias baterijas neperdedant bus galima vadinti proveržiu, revoliucija, nauja era ar dar kaip nors kitaip, tačiau tokiam reiškiniui subręsti reikia ir laiko, ir tam tikro mokslo lygio, tad šių permainų gali tekti palaukti. Tačiau belaukiant būtina sukurti ir netgi išbandyti įvairių konstrukcijų važiuokles, išsiaiškinti, kuri kuriam darbui labiau tinka.
 
Kad vėliau nereikėtų grįžti prie elektrinių mašinų temos, galima iš karto pasakyti, jog konstruktoriai dabar atkakliai triūsia prie mazgų ir agregatų išdėstymo trijų koncepcijų.
 
Pirmuoju atveju dyzelis teikia energiją generatoriui, maitinančiam ratų variklius. Konstrukcija gerai žinoma ir plačiai naudojama dideliuose karjeriniuose sunkvežimiuose, tačiau kol kas sunkiai pritaikoma bendro naudojimo kelių transportui dėl, pirmiausia, mazgų bei agregatų gabaritų.
 
Antruoju – generatoriaus sukurta elektros energija maitina elektros variklį, kuris vienu atveju, įmontuotas prie galinės ašies, betarpiškai suka ratus, kitu - sukamąjį judesį kardanu perduoda į galinę ašį. Ši schema lankstesnė, reikalauja minimalių permainų automobilio konstrukcijoje, tad nenuostabu, kad beveik visi didžiojo septyneto atstovai komercinio transporto parodose demonstruoja būtent tokius hibridų variantus.
 
Tokį koncepcinį modelį su etanoliu varomu ir elektros varikliu sukūrusi turi ir “Scania”, deja, išbandyti jo dar negalėjome, o štai “pačiupinėti” – kiek tik nori. Privalumai akivaizdūs: trijų dalių modulinė konstrukcija (valdymo skyrius, keleivių salonas arba krovinių skyrius ir jėgainė) leidžia iš beveik tų pačių elementų konstruoti ir autobusą, ir iš esmės bet kokios paskirties miesto sunkvežimį, važiuojantį reikalui esant vien tik elektros varikliu, vien tik dyzeliu ar genamo jų abiejų.
 
Skirtumas – tik degalinėje
Bet šio hibrido teks luktelti, o štai sunkvežimių bei autobusų, dirbančių alternatyviu kuru – pilna “Scania” Democentro aikštė. Ir svarbiausia – numeruotose aikštelėse greta sustatyti analogiški modeliai, tik degalai jų bakuose – skirtingi. Gali iš pradžių (kad ryškiau pajustum skirtumą) išbandyti sunkvežimį su standartiniu dyzeliniu varikliu, o po to sėsti į varomą rapsų aliejumi, etanoliu ar sintetiniu dyzelinu...
 
Arba atvirkščiai...
 
Tik, kaip vėliau paaiškėjo, skirtumo beveik jokio: bet kuriuo iš alternatyvių kurų varomos “Scania” riedėjo lygiai gražiai, nežinodamas net nepasakytum, ko pripildytas šio modelio kuro bakas. Išsidavė gal tik vienas furgonas – nuo jo aitrokai trenkė alkoholiu, tad aštrialiežuviams vargšas tapo nuolatiniu pašaipų objektu. Kaip, beje, ir šiuo kuru varomų automobilių apetitas – jie kuro sunaudoja apie 40 proc. daugiau negu analogiški dyzeliniai varikliai.
 
O kadangi visų kuro rūšių kainos skiriasi nedaug, piltis alternatyvų kurą paskatinti gali nebent meduolio ir bizūno politika. Tačiau švedai – dideli demokratai, bizūno nepripažįsta nei tie, kas jį galėtų panaudoti, nei tie, kam jis turėtų būti skirtas. Belieka meduolis, kuris čia suprantamas daugiausia kaip mokesčių, kurie Švedijoje tikrai nemaži, nuolaidos ir kokios nors privilegijos, kurios iš esmės taip pat yra mokesčių nuolaida, pvz. nemokamas automobilio statymas Stokholmo centre.
 
Ar pasirengę?
Prisipažinsiu, ilgokai nesupratau, ko vardan buvo organizuotas šis žurnalistų “suvažiavimas”... Parodyti, kad “Scania” jau turi gatavus alternatyviu kuru varomus sunkvežimių bei autobusų modelius? Bet jie jau senokai rieda Stokholmo, Sodertalje, Geteborgo ir dar bent dešimties Švedijos miestų gatvėmis. Gal tik nepastebimai rieda, nes nuo dyzelinių “broliukų” beveik nesiskiria, nežinodamas kur žiūrėti net ir nepastebėsi. Išbandyti juos praktiškai ir įsitikinti, kad važiavimas alternatyviu kuru iš esmės niekuo nesiskiria nuo važiavimo dyzelinu? Bet šito 5–7 km ilgio Democentro kilpose nepajusi...
 
Atsakymą radau viename iš šioje kelionėje aplankytų Stokholmo autobusų parkų, kurio visi apie 300 autobusų važinėja tik etanoliu. Tai, galima sakyti, pats didžiausias “Scania” poligonas, kuriame tyrinėjamos šio kuro masinio naudojimo problemos, nagrinėjamos perspektyvos.
 
O problemos, beje, – ne techninės, joms išnagrinėti visiškai pakanka bendrovės mokslinio centro su jo milžinišku laboratorijų kompleksu. Pagaliau Stokholme etanoliu “kūrenami” autobusai važinėja apie dvi dešimtis metų. Techninėms problemoms išspręsti – marios laiko. Tačiau paaiškėjo, kad alternatyvus kuras kelia kur kas daugiau socialinių, ekonominių ir netgi politinių problemų negu techninių.
 
“Scania” vadovai per žurnalistus visam pasauliui tarsi pasakė: garbingoji publika, mes savo namų darbus padarėme. Štai pilna aikštė sunkvežimių ir autobusų, kurių varikliai dirba beveik kuo tik nori – nuo suskystintų dujų iki sintetinio dyzelino. Pasirinkimas didelis, o jūsų teisė rinktis, kam iš jo atiduosite pirmenybę, nes norint turėti švaresnę gamtą, būtina organizuoti masinę alternatyvaus kuro gamybą. Ir ne – ne šimtais ar tūkstančiais, o milijonais tonų.
 
Biokuro industrijos sukūrimas neišvengiamai pareikalaus naujų agronomijos įgūdžių, tinkančių masinei gamybai, biotechnologijos bei inžinerijos sąveikos, žaliavos ir produkcijos logistikos, naujų perdirbimo galingumų, prekybos sistemos permainų... Ar jūs tam pasirengę? Ar yra, ar bent bus sudarytos socialinės bei ekonominės sąlygos biokuro gamybai ir naudojimui? Ar valstybė ir įvairios jos institucijos pasirengusios prisiimti savos atsakomybės dalį t.y. investuoti į biodegalų infrastruktūrą - kuro saugyklas, geležinkelio kelius ir uostus. Pagaliau, ponai, ar pajėgsite atsispirti didžiųjų naftos kompanijų, kurioms jūsų ketinimai gresia milžiniškais nuostoliais, lobistinei veiklai?
 
Tiesą pasakius, nežinau, ar Švedijos vyriausybė ir visa ES turi atsakymus į šiuos klausimus. Veikiausiai ne, kitaip šios technikos demonstravimas būtų nereikalingas. Kaip ir subtilus priminimas, kad kai kurios Lotynų Amerikos šalys bei JAV jau gerokai pažengė šiuo keliu, o Europa vis dar trypčioja vietoje. Džiugu bent tai, kad pirmieji žingsniai jau padaryti ir ketinama žengti toliau. Kur? “Geras klausimas”,- sako diplomatai, kai neturi gatavo atsakymo. Naujieji “Scania” varikliai gal padės politikams apsispręsti?
 
Kęstutis BRUZGELEVIČIUS
www.komtrans.lt